Praėjus 16 metų po to, kai išnyko Sovietų sąjunga, Rusijoje mokslas dar nesugebėjo išgyvendinti paveldėto Sovietų eros bagažo. Po keleto nesėkmingų bandymų reformuotis Rusijos mokslų akademija skęsta savo sklerotiškoje praeityje,
Apie 1980 metus Sovietų sąjungoje daugelio ekspertų teigimu mokslininkų ir inžinierių buvo daugiau nei Amerikoje. Iš esmės izoliuoti nuo savo kolegų iš visų kitų pasaulio šalių šie mokslininkai atrado ir išrado daugybę paminėjimo vertų dalykų įvairiausiose srityse – nuo raketų technologijų iki grynosios matematikos. Bet net ir tais laikais, kai pakilo „Sputnikas“, Sovietų mokslo pažanga jau buvo suplanuota: vadovaujant sovietų biologijos mokslų direktoriui Trofimui Lysenko, dirbusiam dar nuo Stalino laikų, buvo įteigtas politiškai inspiruotas pasibjaurėjimas genetika, ir vien to pakako, kad didžioji dalis XX a. antrosios pusės mokslo atradimų vyktų iš esmės be Sovietų įsikišimo ir dalyvavimo.
„Sputniko“ sėkmė iš tiesų galėjo pagreitinti santykinį sovietų mokslo ir technologijų atsilikimą, nes tai tapo labai rimta priežastimi valstybiniu lygiu galingai finansuoti mokslą JAV ir kitose valstybėse.
Bet Mokslo bendruomenė Sovietų sąjungoje išlaikė įtakingą ir santykinai patogią poziciją iki pat sąjungos žlugimo 1991 metais. Atsižvelgus į greitį, kuriuo tuo metu rutuliojosi įvykiai, visai nestebina tai, kad mokslininkai nebuvo pasiruošę tokiam staigiam anksčiau kartais kritikuotos, bet juos sočiai maitinusios politinės sistemos krachui. Apleisti vyriausybės ir negalintis prisitaikyti prie reformų vajaus ankstyvosiomis kapitalizmo dienomis Rusijos elitiniai mokslininkai komunizmo eros pabaigą vertino kaip grėsmę jų išlikimui.
Liūdina ir stebina tai, kad net ir šiais laikais tarp Rusijos profesorių plačiai išsikerojęs polinkis ginti savo senąsias privilegijas, apmaudas ir piktinimasis dėl sistemos pasikeitimo.
Institucijos lygiu tą patį galima pasakyti ir apie Rusijos mokslų akademiją – dabar, kaip ir anksčiau, tai yra valstybės mokslinių tyrimų stuburas. Išmatuojamas akademijos mokslinis produktyvumas mažėja, ir visgi daugelis (galbūt netgi dauguma) jos narių užsispyrę priešinasi visiems reformų pasiūlymams, nepriklausomai nuo to, ar juos pateikia Vladimiro Putino valdžia, ar pati mokslinė visuomenė.
2006 metais buvo iškilsi grėsmė akademijos savarankiškumui po to, kai V.Putinas išleido įsaką, kuris suteiktų jam veto teisę akademijos prezidento rinkimuose. Bet norėdama tinkamai apsiginti akademija turėtų reformuotis ir tapti stipria, šiuolaikiška institucija, kurios palaikomas vertybes būtų verta ginti.
Laikymasis įsikibus praeities šlovės šiuo atveju tikrai nepadės. Rusijos vyriausybė kuo toliau tuo sunkiau toleruoja nesibaigiantį akademijos išsisukinėjimą ir manevravimą prakalbus apie nuo produktyvumo priklausomo finansavimo mechanizmą, konkurencijos skatinimą ir atskaitomybės didinimą.
Prieš dešimtmetį buvusi katastrofiška finansavimo situacija, kuomet daugelis mokslinių institutų išlikti sugebėjo tik dėl to, kad gavo paramą iš užsienio, nėra vienintelė dabartinės akademinės visuomenės neįgalumo priežastis. Rusijos mokslininkai ignoruoja siūlymus taikyti kokybės standartus, kurie visų moksle pažangių valstybių vertinami kaip vienas iš svarbiausių veiksnių siekiant to, kas vadinama „pažanga“.
Pavyzdžiui, visiems mokslininkams nuo Bostono iki Pekino svarbu, kad jų moksliniai darbai būtų publikuojami tarptautiniuose leidiniuose. Bet daugumoje Rusijos institutų publikacijų sąrašai ir įtakos koeficientas (angl. impact factor) niekam nerūpi, o daugelis mokslininkų mano, kad idėja, jog mokslo karjera gali priklausyti nuo publikacijų „užsienio“ žurnaluose yra tiesiog begėdiška. Mokslinių darbų patikrinimas, atliktas tos pačios srities ekspertų, senajai gvardijai yra nepriimtinas.
Visa tai privalo keistis. Akademijai reikia užsitikrinti, kad jai teikiamos ribotos lėšos būtų paskirstytos skaidriai ir atsižvelgiant į konkurencijos mechanizmus – daugiausiai lėšų turi būti skiriama produktyviausioms tam tikrų sričių mokslininkų grupėms.
O tai dar svarbiau šiais laikais, kai Rusijos ekonominio bumo laikotarpiu sparčiai didėja mokslinių tyrimų finansavimas iš viešojo sektoriaus. Bet be rimtos konkurencijos ir griežtos kokybės kontrolės papildomi pinigai tikriausiai tiesiog prapuls nepotizmo ir prastai patikrintų projektų katile.
Išsamus visų mokslo institutų patikrinimas ir įvertinimas, atliktas gerbiamų Rusijos ir užsienio mokslininkų, būtų geriausias būdas pradėti modernizaciją. Užsitęsęs reformų vengimas tik sustiprins akademijos atsilikimą ir beviltišką pasenimą bei toliau skatins jaunų talentų emigraciją. Akademija turėtų šį procesą inicijuoti dar prieš tai, kaip Kremlius pateks jai dar vieną drakonišką smūgį.
Rusijai nereikia be jokios kritikos kopijuoti vakarietiškos mokslo sistemos. Juolab, kad ir vakaruose yra ne viena mokslo finansavimo sistema – nuo amerikietiškos pavienių grantų mokslo tyrimams sistemos iki prancūziško požiūrio – remti daugumą tyrimų pagal kontraktus tarp vyriausybės ir tyrimų institucijų, kuriose mokslininkai dirba nuolatinį darbą. Atsižvelgiant į Rusijos mokslo tradicijas ir padėtį, prancūziškas modelis jiems būtų tinkamesnis.
Bet nesugebėjimas iki šiol modernizuotis verčia manyti, kad prieš tai, kai Rusijos mokslininkai ir technologai vėl privers užsienio kolegas išsižioti iš nuostabos, dar prabėgs daugybė metų.
