Apie tai neretai kalba ir mokslininkai, svarstydami, kaip atrodys žmonių kolonijos kituose Saulės sistemos kūnuose.
Dažniausiai šnekama apie Marsą, bet atrodo, kad viltis jį paversti žalia vandeninga planeta yra nerealistiška.
Nauji duomenys, gauti NASA zondo MAVEN, tyrinėjančio Raudonosios planetos atmosferą, rodo, kad bent du trečdaliai Marso atmosferos pabėgo į kosmosą.
Anglies dvideginio greičiausiai pabėgo dar didesnė dalis, o jo labiausiai reikėtų, norint Marso paviršiaus temperatūrą pakelti iki tinkamos žemiškai gyvybei.
Prarasto anglies dvideginio pakeisti nėra kuo – jo pakankamai Marse paprasčiausiai nėra. Daugiausiai anglies dvideginio šiuo metu yra ašigalių ledynuose, bet net ir visus ledynus išgarinus, dujų nepakaktų, kad atmosfera sušiltų.
Be to, net ir užpildžius Marso atmosferą anglies dvideginiu, reikėtų kažkaip apsaugoti ją nuo Saulės vėjo.
Nepaisant to, šiuo metu tikimasi žmones į Marsą nuskraidinti per artimiausius 20 metų, nors Marso atmosfera labai skiriasi nuo Žemės.
Marso atmosferą tyrinėjantis MAVEN zondas joje aptiko metalo – geležies, magnio ir natrio – jonų. Tai pirmas kartas, kai metalų jonai aptinkami kitoje atmosferoje, nei Žemės.
Jie greičiausiai atsiranda atmosferoje yrant mikrometeoritams. Jonai atmosferoje išsilaiko ilgai ir gali padėti tyrinėti atmosferos judėjimą.
Įdomu tai, kad jonų išsidėstymas Marse turi net keturias netikėtas savybes: skirtingos masės elementų jonai pasiskirstę vienodai, tarsi jiems nebūtų svarbi planetos gravitacijos įtaka; jonai ir neutrali atmosfera yra gerai sumišę net ir tose vietose, kur neaptinkami jokie maišymosi procesai; yra izoliuotų metalų sluoksnių, nors Marsas neturi globalios magnetosferos, kuri tokius sluoksnius sukuria Žemėje; jonai pasklidę pakankamai plačiai, kad vien iš jų išsidėstymo būtų matomos atmosferoje sklindančios bangos.
Visos šios savybės rodo, kad Marso atmosfera labai skiriasi nuo Žemės.