Norėdami geriau suprasti šį skirtumą, mokslininkai turi išsiaiškinti, kodėl vaikystė vargingame rajone daro neigiamą įtaką sveikatai, rašoma sciencealert.com. Naujausio tyrimo metu buvo nustatyta viena potenciali priežastis, kodėl vaikystės rajonas gali paveikti sveikatą ilgalaikiu laikotarpiu. Tikėtina, jog pakinta jūsų genų veiklos reguliavimas.
Genų veiklos reguliavimas, arba epigenetika, yra genų aktyvinimo arba pasyvinimo procesas. Tai – svarbi mūsų organizmo vystymosi dalis. Pavyzdžiui, tam tikra genų grupė aktyvinama, kad būtų padidinta hormonų gamyba brendimo laikotarpiu. Genų reguliavimo būdų visuma yra vadinama epigenomu.
Naujojo tyrimo autoriai pastebėjo, kad ekonomiškai skurdesnėse, fiziškai silpnesnėse, socialiai atsiskyrusiose ir ne tokiose saugiose bendruomenėse užaugusių vaikų epigenomas skiriasi nuo bendraamžių. Jų epigenomas buvo palygintas su vaikų, kurie augo saugiuose pasiturinčiuose rajonuose, kur oras buvo švaresnis ir žmonės labiau bendravo tarpusavyje.
Epigenomą sudaro baltymai ir cheminiai junginiai, galintys pakeisti genų veiklą prisijungę prie DNR segmentų. Jie nepakeičia DNR sekos, tik genų raišką. Cheminiai junginiai gali aktyvinti konkretų geną, atsakingą už tam tikro baltymo gamybą, arba jį pasyvinti. Šie baltymai vaidina esminį vaidmenį mūsų organizme ir yra būtini audinių bei organų funkcionavimui ir reguliavimui. Kartais suaktyvinus ilgą laiką pasyviu buvusį geną poveikis organizmui gali būti sukrečiantis. Pavyzdžiui, pradeda augti vėžinės ląstelės. Kita vertus, genų pasyvinimas taip pat gali sutrikdyti įprastą organizmo vystymąsi, kaip antai kaulų augimą.
Naująją studiją atlikę tyrėjai išanalizavo maždaug 2 tūkst. Anglijoje ir Velse 1994–1995 m. gimusių vaikų, kurie buvo stebimi pastaruosius du dešimtmečius, epigenomų. Šie vaikai užaugo įvairiuose rajonuose, atspindinčiuose visą Jungtinės Karalystės socialinių ir ekonominių sąlygų spektrą.
Mokslininkai naudojo įvairius duomenų šaltinius, kad apibrėžtų rajonų fizines, socialines, ekonomines bei sveikatos ir saugos charakteristikas. Tarp šaltinių buvo vietos savivaldybių ir nusikaltėlių duomenų bazės, „Google Street View“ nuotraukos ir kitų gyventojų apklausos.
Paskui surinkta informacija buvo palyginta su epigenetiniais duomenimis, gautais ištyrus kraujo mėginius, kuriuos tyrimo dalyviai davė, kai jiems buvo 18-a. Paprastai tokio amžiaus žmonės dar neturi gyvenimą ribojančių sveikatos sutrikimų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos ar antrojo tipo cukrinis diabetas.
Tyrėjai nustatė, kad prastesniuose rajonuose užaugusių vaikų genų reguliavimo mechanizme yra skirtumų, anksčiau susietų su lėtiniais uždegimais ir sergamumu plaučių vėžiu bei cigarečių dūmų poveikiu ir oro užterštumu.
Didesne minėtųjų negalavimų rizika pasižymėjo net nerūkantys ir rimtų uždegimų neturintys tyrimo dalyviai. Rūkymas ir uždegimai yra žinomi širdies ligų, antrojo tipo cukrinio diabeto ir vėžio rizikos veiksniai.
Skyrėsi vargingesniuose rajonuose užaugusių tyrimo dalyvių geno CYP1A1 reguliavimas. Manoma, kad šis genas yra atsakingas už tai, kaip organizmas reaguoja į chemikalus, paprastai randamus cigarečių dūmuose ir oro teršaluose, – policiklinius aromatinius angliavandenilius.
Šie epigenetiniai pokyčiai padidina asmens riziką susirgti plaučių vėžiu. Vadinasi, vaikai iš skurdesnių rajonų gali būti jautresni žalingam cigarečių dūmų ir oro teršalų poveikiui. Be to, atsiranda didesnė tikimybė vėlesniame amžiuje susirgti sunkiomis ligomis, pavyzdžiui, vėžiu.
Studiją atlikusių žmonių teigimu, rezultatai remia hipotezę, jog genų reguliavimas yra viena iš priežasčių, kodėl prastas rajonas sukelia ilgalaikių sveikatos sutrikimų. Taip pat radiniai rodo, kad iš pažiūros sveiki vaikai, užaugę skurdesniame rajone, tikėtina, paauglystės sulaukia turėdami tam tikrų ląstelių veikimo mechanizmų pakitimų, galbūt nulemiančių blogesnę sveikatą ateityje.
Šios išvados sutampa su kitų tyrimų rezultatais, pavyzdžiui, studijos, kurioje dalyvavo daugiau nei tūkstantis vyresnio amžiaus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gyventojų. Jos metu paaiškėjo, kad socialiai nuskriaustose bendruomenėse gyvenantiems asmenims būdingi su lėtiniu stresu ir uždegimais siejamų genų reguliavimo skirtumai. Šie veiksniai taip pat kenkia sveikatai.
Kol kas neįmanoma pasakyti, ar jaunų suaugusiųjų epigenetiniai skirtumai liks visam gyvenimui, ar juos galima pakeisti. Reikia atlikti daugiau tyrimų. Visgi šie rezultatai rodo, kad mūsų sveikata priklauso ne tik nuo genų, bet ir nuo vietos, kurioje užaugome. Remiantis tyrimo išvadomis, verta anksti imtis veiksmų, padėsiančių pašalinti sveikatos ir mirtingumo skirtumus, kuriais pasižymi vargingos bendruomenės.
