V mūsų eros amžiuje gyvenusi vienuolė buvo apsikarsčiusi geležinėmis grandinėmis ir taip kankinosi siekdama apvalyti savo sielą ir bandydama patirti dvasinę skaistybę.
Tyrimas publikuotas Journal of Archaeological Science: Reports.
Tokia praktika išpopuliarėjo tada, kai 380-aisiais mūsų eros metais krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, o Europoje ir Artimuosiuose Rytuose išpopuliarėjo kraštutinės askezės formos, t. y. susilaikymas nuo vis fizinių malonumų ir komforto.
Be to, manoma, kad turtingos to meto moterys ėmėsi šios praktikos siekdamos „nuplauti savo prabangaus gyvenimo būdo nuodėmę“. Kaip teigiama tyrimo išvadose, iki šiol buvo manoma, kad tokia praktika buvo išskirtinai vyrų užsiėmimas.
Anot mokslininkų, žmonės kankindavosi ir žalodavo save įvairiausiai būdais – badaudami, apsirišdami metalinėmis grandinėmis, apsikraudami įvairiais svarmenimis, prisirišdami save prie nepajudinamų objektų, įsisprausdami į narvus, kuriuose nebūtų galimybės nei sėdėti, nei atsigulti, nei miegoti, taip pat įkalinti save celėse, ankštose erdvėse, prisirišti ant stulpų ar medžiuose ir pan.
Kai kuriais atvejais asmenys save susidegindavo ar pasiaukodavo plėšriems gyvūnams.
Dabar mokslininkai išsiaiškino, kad V amžiaus Bizantijos (Rytų Romos imperijos) vienuolyno kriptoje aptiktas prastai išsilaikęs skeletas yra moteriškos lyties. Tai nustatyti pavyko atliko dantų emalio baltymų tyrimą.
„Tai pirmas įrodymas, rodantis, kad savęs kankinimo ritualus Bizantijoje atlikdavo ne tik vyrai, bet ir moterys“, – rašo tyrimo autoriai.
Moteris buvo supančiota geležiniais žiedais aplink rankas, kojas, kaklą, taip pat plokštėmis aplink juosmenį – ji buvo tarsi „su šarvais“.
Manoma, kad tais laikais moterys, pasirinkusios vykdyti to meto vienuolių ir asketų gyvenimo religines ideologijas turėjo persirengti vyrais ir taip gyventi iki pat mirties.
Kaip Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo filosofas, humanitarinių mokslų daktaras Krescencijus Antanas Stoškus, asketizmas yra tam tikras gyvenimo būdas ir jį atitinkančios nuostatos – fizinis ir dvasinis lavinimasis, griežta elgesio disciplina, juslinių potraukių ir pomėgių ribojimas, slopinimas, savęs išbandymai sunkumais ir kančiomis.
Ankstyvojoje krikščionybėje propaguotas ypač griežtas asketizmas, pavyuzdžiui, pasitraukimas iš bendruomenės, pasninkavimas, kūno marinimas. III amžiuje pradėjo kurtis uždaros atsiskyrėlių bendruomenės – vienuolijų prototipai. Asketizmą kaip priemonę apsivalyti nuo nuodėmės ir siekti išganymo ypač skatino vidurinių amžių krikščionys.