„Florence“ yra vienas didžiausių šalia Žemės esančių asteroidų: NASA „Spitzer“ kosminio teleskopo ir NEOWISE misijos duomenys rodo, kad jo skersmuo siekia maždaug 4,4 km, rašė svetainė nasa.gov.

„Nors daug žinomų asteroidų pro Žemę yra praskrieję arčiau, negu rugsėjo 1 dieną priartės „Florence“, jie būdavo kur kas mažesni“, - yra sakęs NASA Netoli Žemės esančių objektų studijų centro (angl. Center for Near-Earth Object Studies, CNEOS), įsikūrusio šios agentūros Reaktyvinių variklių laboratorijoje (angl. Jet Propulsion Laboratory, JPL) Kalifornijos Pasadenos mieste, vadovas Paulas Chodas.

„Florence“ bus didžiausias asteroidas, kuris praskries pro mūsų planetą nuo tada, kai NASA pradėjo šalia Žemės skriejančių asteroidų nustatymo ir stebėjimo programą“, - pažymėjo jis.

Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Mindaugas Macijauskas pasakojo, kad asteroidas 3122 Florence yra akmeningas, sudarytas iš geležies bei magnio silikatų asteroidas.

„Florence skrieja apie Saulę ištęsta elipsinę orbita, - sakė jis. - Vieneri metai Florence asteroide trunka 2 metus ir 4 mėnesius.“

Svarbu tai, pasak M. Macijausko, kad apie 95 proc. asteroidų skrieja asteroidų žiede, esančiame tarp Marso ir Jupiterio orbitų, bet dalis jų priartėja, arba kerta Žemės planetos orbitą. Tokie asteroidai priskiriami artimų Žemei objektų grupei (angl. Near-Earth object, arba NEO).

„Šiai asteroidų grupei priklauso ir Florence. Susidūrimas su tokio dydžio asteroidu būtų katastrofiškas – galbūt gyvybės Žemės planetoje tai nesunaikintų, bet nukritęs į sausumą – sunaikintų ištisas valstybes, o nukritęs į vandenyną – sukeltų milžinišką cunamį, kuris nušluotų ištisas salas bei pakrančių regionus“, - sakė mokslininkas.

Laimei, Florence prie Žemės priartės 7 milijonų kilometrų atstumu – apie 18 kartų didesniu, nei Mėnulis nutolęs nuo Žemės.

„Asteroidai kartais prie Žemės priartėja ir daug arčiau. Tarkime 30 m skersmens asteroidas 367943 Duende, 2013 metų vasario 15 d., tą pačią dieną, kai nukrito Čeliabinsko meteoritas, pro Žemę praskriejo vos 28 tūkst. km atstumu – arčiau nei kai kurie dirbtiniai Žemės palydovai. Tačiau tokio dydžio kaip Florence, asteroidai net ir keleto milijonų kilometrų atstumu praskrieja gan retai – kartą per keletą ar kelioliką metų“, - paaiškino M. Macijauskas.

Galima stebėti asteroido priartėjimą mėgėjiškai

M. Macijauskas sako, kad Florence arčiausiai Žemės atsidurs penktadienio popietę Lietuvos laiku, tačiau dėl savo dydžio ir palyginti nedidelio atstumo nuo mūsų planetos, jį galima stebėti naktimis keletą naktų prieš ir po rugsėjo pirmosios.

„Deja, asteroidas Florence bus pakankamai ryškus astronomijos mėgėjams, gerai pažįstantiems naktinį dangų, bei turintiems bent jau didesnius žiūronus, tačiau per blyškus stebėti plikomis akimis, juolab nepažįstant naktinio dangaus. Visgi nusivilti neverta – stebint mėgėjiškomis priemonėmis, šis asteroidas atrodys kaip šviesos taškelis, lėtai slenkantis žvaigždžių fone. Net norint pastebėti jo judėjimą, tektų stebėti keliolikos minučių intervalais“, - patarė M. Macijauskas.

Šis palyginus artimas kontaktas suteiks mokslininkams progą iš arčiau patyrinėti asteroidą.

Manoma, kad „Florence“ bus puikus objektas stebėjimui antžeminiais radarais. Tai planuojama daryti NASA „Goldstone“ Saulės sistemos radaru Kalifornijoje ir Nacionalinio mokslo fondo Aresibo observatorijoje Puerto Rike.

Radarų nuotraukos parodys tikrąjį „Florence“ dydį ir galės atskleisti vos 10 metrų siekiančias paviršiaus detales.

Asteroidą „Florence“ 1981 metų kovą Australijos Siding Springo observatorijoje aptiko astronomas Schelte Busas. Jis buvo pavadintas šiuolaikinės slaugos pradininkės Florence Nightingale (1820 – 1910) garbei.

2017 metų susitikimas bus arčiausias šio asteroido priartėjimas prie Žemės nuo 1890 metų ir toks išliks iki pat 2500 metų. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje „Florence“ pašviesės iki devintojo ryškio ir kelias naktis, kol skries Pietų Žuvies, Ožiaragio, Vandenio ir Delfino žvaigždynais, bus matomas net ir mažais teleskopais.

Asteroidų – šimtai

Radarais stebima šimtai asteroidų.

Pasak M. Macijausko, kai šios mažos, natūralios Saulės sistemos formavimosi liekanos praskrenda palyginus arti Žemės, giliojo kosmoso radarai būna pakankamai galinga technika, kad ištirtų jų dydį, formą, rotaciją, paviršiaus ypatumus bei nelygumus ir nustatytų tikslesnį jų kelią orbita.

JPL valdo ir prižiūri NASA Giliojo kosmoso tinklą, įskaitant „Goldstone“ Saulės sistemos radarą.

Jame įsikūręs ir Netoli Žemės esančių objektų studijų centras, skirtas NASA Netoli Žemės esančių objektų stebėjimo programai, kuri savo ruožtu priklauso Planetinės gynybos koordinavimo biurui (angl. Planetary Defense Coordination Office) šios agentūros Mokslinių misijų direktorate.

„Šiuo metu žinomi apie 16 tūkst. arti Žemės priartėjančių asteroidų, tarp kurių beveik 900 yra didesni nei 1 km skersmens. Iki 1998 metų daugybė profesionalių ir mėgėjiškų observatorijų ieškojo dar neatrastų asteroidų, nebūtinai priartėjančių prie mūsų planetos. Tačiau 1998 metais, NASA gavo JAV Kongreso „užduotį“ atrasti ir sukataloguoti visus priartėjančius prie Žemės asteroidus, didesnius, nei 1 km. Panašiu metu pradėjo vystytis ir specializuotos tokių asteroidų paieškų bei stebėjimo programos“, - pasakojo M. Macijauskas.

Anot jo, šiam tikslui pritaikyti ar pastatyti ištisi teleskopai bei observatorijos.

„Kas naktį, kai tik giedra, fotografuojami dangaus lopinėliai, kartais, arba net ir dešimtimis kartų per naktį. Priešingai nei žvaigždės, kurios nors ir juda, bet nepalyginamai lėčiau, asteroidai, ypač artimi, greitai pasislenka dangaus skliautu. Tiksliai matuojant jų padėtis danguje laikui bėgant, apskaičiuojamos asteroidų orbitos. Atradus naują asteroidą, atradimo faktas bei reikiama informacija perduodama Mažųjų planetų centrui (angl. Minor Planet center, MPC), įsikūrusiame Harvardo universitete (JAV)“, - komentavo M. Macijauskas.
Manoma, kad dabar jau atrasta daugiau nei 90 proc. didesnių nei 1 km asteroidų. Kitaip tariant – liko mažiau nei 100 dar neatrastų.

„Tačiau žinomi ir keli tūkstančiai mažesnių asteroidų, didelė dalis veikiausiai dar neatrasta. Galbūt tai neskamba raminančiai, bet didesnių asteroidų smūgiai – gan retas reiškinys, palyginus su žmonijos istorija. O mažesnių asteroidų smūgiai sukeltų tik lokalias pasekmes. Kita vertus, tobulinant kosmines technologijas, svarstomi ir net bandomi įvairūs būdai nukreipti asteroidus iš pavojingų Žemės planetai orbitų. Svarbiausias uždavinys sėkmingai tai įgyvendinti – ganėtinai anksti pastebėti pavojingą asteroidą ir kiek galima tiksliau apskaičiuoti jo orbitą. Turint keletą ar juo labiau – keliolika metų, galime nuveikti daug. Iš iki šiol atrastų ir stebimų asteroidų – nė vienas neabejotinos grėsmės Žemei bei žmonijai nekelia“, - paaiškino mokslininkas.

M. Macijauskas sako, kad galime pasidžiaugti, kad asteroidų paieškose gana aktyviai dalyvauja ir Lietuvos astronomai. Tiek pavieniui, tiek bendradarbiaujant su Vatikano observatorija, turinčią 1,8 m skersmens teleskopą Arizonoje (JAV), bei astronomais iš Balduonės observatorijos Latvijoje.

„Vien Lietuvoje, Molėtų astronomijos observatorijoje per pastaruosius du dešimtmečius atrasti 376 asteroidai, dešimtims iš jų jau suteikti oficialūs vardai. Asteroidai pavadinti Lietuvos miestų, garsių mokslininkų, bei istorinių asmenybių vardais. Kartu su šiais asteroidais atrasti ir 2 oficialiai patvirtinti prie Žemės priartėjantys asteroidai. Kartu su astronomais iš Vatikano ir Balduonės observatorijų – dar 2. Ypač aktyviai asteroidų paieškomis ir stebėjimais užsiima dr. Kazimieras Černis, Vilniaus Universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas“, - kalbėjo M. Macijauskas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (198)