Taip nutiko todėl, kad smūgio metu iš asteroido paviršiaus išmušta daugybė dalelių – tiek dulkių, tiek dujų. Jų judėjimas sukėlė reaktyvinį efektą, kuris papildomai sulėtino Dimorphą. Dabar mokslininkai apžvelgė tolesnius Didymos-Dimorphos sistemos stebėjimus ir įvertino ilgalaikį DART zondo smūgio poveikį.
Prieš smūgį darytos prognozės apie orbitos savybių pasikeitimus iš esmės pasiteisino; vienintelis netikėtas dalykas buvo Dimorphos formos pasikeitimas – iš paplokščios į pailgą. Be to, panašu, kad smūgis įsuko Dimorphą, nors anksčiau jis buvo prirakintas viena puse nuolat žiūrėti į Didymą.
Dar viena įdomi detalė – Dimorpho periodas ne tik sumažėjo smūgio metu, bet ir toliau bent kurį laiką mažėja. Greičiausiai taip yra todėl, kad iš jo ir toliau veržiasi dalelės. Spalį sistemos link išskris Europos kosmoso agentūros zondas Hera. Pasiekti asteroidų porą jis turėtų 2026-ųjų gruodį, tada galės daug tiksliau įvertinti DART smūgio sukeltus padarinius.
Kas nutiks dalelėms, išmuštoms iš Dimorpho? Dauguma jų tiesiog skries tarpplanetinėje erdvėje, tačiau kai kurios gali tapti meteorais mūsų danguje. Tokią išvadą mokslininkai padarė sumodeliavę kelių milijonų skirtingo dydžio dalelių judėjimą, veikiant Saulės ir planetų gravitacijai. Jie rėmėsi smūgio metu atliktais stebėjimais, kurie rodė, kad dalelės išlekė greičiais iki 500 m/s. Modeliai parodė, kad Marsą kai kurios dalelės gali pasiekti per maždaug 13 metų, o Žemę – per maždaug 30.
Turint omeny, kad visos dalelės atlėks praktiškai iš tos pačios dangaus vietos, jos galėtų sukelti ir meteorų lietų – pirmąjį žmonių sukurtą tokį reiškinį – dimorfidus. Remiantis modelio rezultatais bus galima nustatyti, ar specifiniu metu užfiksuoti meteorai tikrai yra kilę iš šio asteroido. Tyrimų rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose „The Planetary Science Journal“: asteroido formos pokyčiai, meteorai Žemėje ir Marse.