Samuel Tisherman iš Marylando universiteto medicinos mokyklos papasakojo New Scientist, kad jo vadovaujama medikų komanda bent vienam pacientui sukėlė anabiozę. kai atliko tai pirmą kartą, patirtį pavadino „šiek tiek siurrealia”. Jis neatskleidė, kiek žmonių gyvybių taip pavyko išgelbėti.
Ši technika, oficialiai vadinama skubiuoju išsaugojimu ir atgaivinimu (angl. emergency preservation and resuscitation – EPR), atliekama žmonėms, atvežamiems į Marylando universiteto Medicinos centrą Baltimorėje su sunkiomis traumomis – šautinėmis ar durtinėmis žaizdomis – ir sustojusia širdimi. Jų širdis nebeplaka ir jie būna netekę daugiau nei pusės kraujo. Gydytojai turi tik kelias minutes reagavimui, veiksmų atlikimui, o paciento išgyvenimo tikimybė mažesnė nei 5 procentai.
Atliekant EPR, asmuo greitai atvėsinamas iki 10 – 15 °C, pakeičiant visą jų kraują ledo šaltumo fiziologiniu tirpalu. Paciento smegenų aktyvumas beveik visiškai sustoja. Tada jie atjungiami nuo aušinimo sistemos ir jų kūnai – kurie kitu atveju būtų laikomi mirusiais – perkeliami į operacinę.
Chirurgų komanda turi 2 valandas išoperuoti asmens žaizdas, o tada ligonis atšildomas ir įjungiama jų širdis. Tishermanas tikisi visus bandymo rezultatus paskelbti iki 2020 metų galo.
Normalioje kūno temperatūroje – apie 37 °C – mūsų ląstelėms reikia nuolatinio deguonies tiekimo, kad jos galėtų gamintis energiją. Kai mūsų širdis nustoja plakti, kraujas ląstelėms deguonies nebetiekia. Be deguonies mūsų smegenys gali išgyventi tik maždaug 5 minutes – vėliau įvyksta nebegrįžtami pokyčiai. Tačiau sumažinus kūno temperatūrą, kūno ir smegenų ląstelėse vykstančios cheminės reakcijos sulėtėja ar visai sustoja, tad joms reikia mažiau deguonies.
Tishermanas planavo atlikti bandymus su 10 žmonių, kuriems taikytas EPR ir palyginti rezultatus su 10 žmonių, kuriems šis gydymas galėtų būti taikomas, tačiau jų atgabenimo metu nebuvo tinkamos komandos jį atlikti.
Bandymus atlikti leido JAV Maisto ir vaistų administracija (US Food and Drug Administration – FDA). FDA padarė išimtį dėl paciento sutikimo su juo atlikti bandymą, nes dalyvio sužeidimai labai tikėtina, baigtųsi mirtimi ir alternatyvaus gydymo nėra. Komanda aptarė tai su vietos bendruomene ir laikraščiuose paskelbė straipsnį, kuriame aprašomas bandymas, o žmonės nukreipiami į interneto svetainę, kur galėjo atsisakyti dalyvauti bandyme.
Tishermano susidomėjimą traumomis įžiebė jo karjeros pradžioje įvykęs incidentas, kai jaunas vyras buvo nudurtas į širdį per ginčą dėl boulingo batelių. „Vos prieš kelias minutes tai buvo jaunas sveikas vyras, o staiga jau miręs. Jei būtų pakakę laiko, būtume galėję jį išgelbėti”, – sako jis. Tai paskatino jį imtis tyrinėti, kaip atvėsinimas galėtų suteikti chirurgams daugiau laiko atlikti savo darbą.
Tyrimai su su gyvūnais parodė, kad stiprias traumas patyrusios kiaulės gali būti atšaldytos 3 valandas, susiūtos ir atgaivintos. „Jautėme, kad metas imtis savo pacientų – prisimena Tishermanas – Dabar tokią procedūrą taikome ir ją atlikdami, sužinome daug naujo. Įrodę, kad ji veikia čia, galėsime technikos taikymą išplėsti ir padėti pacientams, kurie šiaip jau nebūtų išgyvenę.”
„Noriu pabrėžti, kad nesistengiame nusiųsti žmonių į Saturną, – sako jis. – Stengiamės prasimanyti daugiau laiko išgelbėti gyvybėms.” Iš tiesų nėra žinoma, kiek galima ką nors išlaikyti anabiozės būsenoje. Kai asmens ląstelės sušyla, jos gali patirti reperfuzijos traumą, kai atsinaujinus deguonies tiekimui, cheminės reakcijos ima žaloti ląstelę – ir kuo ilgesnis periodas be deguonies, tuo didesnė žala padaroma.
Reperfuzijos traumą gali būti įmanoma sumažinti ir buvimo anabiozės būsenoje laiką prailginti, duodant žmonėms vaistų koktelį, sako Tishermanas, „bet kol kas nenustatėme visų reperfuzijos traumą sukeliančių veiksnių”.
Tishermanas komandos pažangą aptarė pirmadienį Niujorko Mokslų akademijos simpoziume. Ariane Lewis, NYU Langone Health kritinių neurologinių būklių padalino direktorė, sakė mananti, kad tai svarbus darbas, tačiau kol kas tai tik patys pirmieji žingsniai. „Turime pažiūrėti, ar tai veikia ir jau tada galime pradėti mąstyti kaip ir kur būtų galima tai naudoti.”
Parengta pagal Helen Thomson straipsnį www.newscientist.com
