Šie gyvūnai dar vadinami chimeržuvėmis, jos yra giminingos rykliams bei rajoms – nuo šių rūšių gelmių vaiduokliai atskilo prieš daugiau nei 300 mln. metų. Ir nors šios žuvys vandenynus skrosti pradėjo dar prieš atsirandant dinozaurams, žmonės apie jas žino labai mažai ir pamato ypač retai – ką jau kalbėti apie nuotraukas ar filmuotą medžiagą.
Vis dėlto mokslininkams iš Monterėjaus įlankos tyrimų instituto Kalifornijoje neseniai pasisekė – į kelių kilometrų gelmes jų pasiųstas specialus zondas nufilmavo dar nematytą padarą. Pasak Moss Landingo Jūrų laboratorijos Ryklių tyrimo centro direktoriaus Dave'o Eberto, tyrėjams tiesiog pasisekė, nes zondu tuo metu dirbo geologai, o ne biologai.
Mokslininkai šią žuvį vadina Hydrolagus trolli, nors populiariai ji vadinama smailianose mėlynąja chimeržuve – šį vardą ji gavo 2002-aisiais. Ji gyvena pietų pusrutulio vandenyse netoli Australijos, Naujosios Zelandijos ir Naujosios Kaledonijos, tačiau dar niekada nebuvo pastebėta šiaurės pusrutulyje.
Chimeržuvės nėra įprastos žuvys. Panašiai, kaip ir ryklių, jų kūnuose vietoje kaulų yra kremzlinės plokštelės ir kaulus primenančios struktūros. Dėl savo keistos išvaizdos, šios žuvys pavadintos kaip graikų mitologinė būtybė Chimera, kuri turėjo dvi -- ožio ir liūto – galvas, bei gyvatės uodegą. Nepaisant savo keistumo, šios žuvys yra gana plačiai paplitusios vandenynų gelmėse – iš viso mokslininkai yra suskaičiavę apie 38 jų rūšis.
Tam, kad mokslininkai būtų tikri, kad pastebėta būtent šios rūšies žuvis, jie turi ištirti gyvūno DNR. Tam jie turės „šukuoti“ dugną specialiu traleriu ir pagauti šį vaiduoklį. Deja, paviršių šis gyvūnas pasieks, kaip vardas ir nurodo, aname pasaulyje – chimeržuvė bus žuvusi.
Vis dėlto filmuota medžiaga davė nemažai informacijos mokslininkams, mat žuvis buvo labai „draugiškai“ povandeniniams zondui ir mielai „pozavo“ prieš jo kameras. Skirtingai nei dažniau sutinkami jų giminaičiai, chimeržuvės neturi dantų ir savo grobį – moliuskus, kirmėles bei kitus dugno gyventojus – jos „čiaumoja“ burnoje esančiomis mineralizuotomis plokštelėmis.
Dar viena keistenybė – chimeržuvės ant galvų ir snukučių turi išsiraizgiusių kanalų tinklą, kuriuose evoliucija „įtaisė“ specialius „jutiklius“, leidžiančius žuviai užfiksuoti judesį ir taip pagauti grobį aklinoje daugiau nei dviejų kilometrų gelmių tamsoje. Visgi pati keisčiausia šių vaiduoklių savybė, kad patinai ant kaktos turį įtraukiamus lytinius organus.
