Žybsniai, senuoju mąstymu, kildavo tada, kai susisukusios magnetinio lauko linijos „persijungdavo“ ir taip išskirdavo daug energijos bei išmesdavo šiek tiek medžiagos (tai vadinama disipatyviu procesu).
Tuo tarpu vainikinės masės išmetimui magnetinio lauko persijungimo nereikėdavo, medžiaga tiesiog atsiskirdavo nuo Saulės.
Bet naujausi stebėjimai rodo, kad abu procesai yra gana panašūs, o dabar tai patvirtina ir skaitmeniniai modeliai.
Magnetiniame lauke įstrigusio plazmos cilindro evoliucija pasirodė galinti paaiškinti ir mažo, ir didelio masto medžiagos išmetimą.
Išsiveržimų skirtumus nulemia aplink esančio magnetinio lauko savybės. Stiprus aplinkinis magnetinis laukas suspaudžia cilindrą ir priverčia jį išsiveržti su dideliu energijos išmetimu, o silpnas ir tolygus magnetinis laukas leidžia cilindrui kelti aplinkinę medžiagą ir išlėkti kartu su ja.
Vieningas modelis, paaiškinantis Saulės išsiveržimus, leis geriau juos prognozuoti, o tai svarbu, norint užtikrinti pasiruošimą jų keliamiems pavojams Žemėje.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.