Filmuotoje medžiagoje matoma, kaip vabzdys yra „skraidinamas“ kambaryje, o jį valdo vyras, turintis nešiojamąjį kompiuterį.
Kūrėjai Michelas Maharbizas ir Hirotaka Sato „pademonstravo nuotolinį vabzdžių skrydžio valdymą laisvo skrydžio metu per jiems įsodintą miniatiūrinę nervų stimuliavimo sistemą su radijo įranga“, – pasakojo jie naujausiame žurnalo „Frontiers in Neuroscience“ numeryje.
Didžiosios Britanijos Šefildo universiteto robotų ir dirbtinio intelekto srities profesorius Noelis Sharkey teigia, kad nors bandymai valdyti vabzdžius (pavyzdžiui, tarakonus) nėra nauji, tačiau tai pirmasis kartas, kai žmogus sugebėjo valdyti skraidantį vabzdį.
Labiausiai profesorių sudomino tai, kad šio projekto pasiekimai bus naudojami kariuomenės tikslams.
Lėliukės etapas
Berklio universiteto projekto metu elektrodai yra įsodinami vabzdžiams dar neišsiritus iš lėliukės.
„Mes galime tai padaryti, kadangi esame daug pasiekę nanotechnologijų srityje ir mažų zondų gamyboje“, – pasakojo N. Sharkey BBC programoje „World Today“.
„Pajungiate elektros prietaisus prie vabzdžių nervų sistemos ir tuomet paveikiate jo raumenis, kad vabzdžiui skrendant, jūs galėtumėte nestipriai paveikti kairės pusės raumenis, tuomet šis sparnas plasnos stipriau ir taip kontroliuosite, į kurią pusę vabzdys skrenda.“
Berklio universiteto darbo grupė naudojo vabzdžius iš Kamerūno, kurie yra žmogaus delno dydžio.
„Elektronika tiesiog būtų per daug sunki, mažesnis vabzdys jos nepaneštų“, – teigia N. Sharkey.
„Jie gali nuotoliniu būdu valdyti vabzdžio raumenis, tačiau jis negalėtų pakilti.
Kalbame apie skraidančio objekto apkrovą, kurią jis galėtų panešti, skrisdamas ore.
Šie didelis vabzdžiai gali panešti elektroniką, tačiau nieko daugiau. Norint, kad tai būtų naudinga kariuomenei, vabzdys turėtų nešti GPS imtuvą ir siųstuvą, kad būtų galima žinoti tikslią vabzdžių poziciją.“
Profesoriaus teigimu, toks vabalas taip pat nebūtų naudingas žvalgybai, jei jis neturėtų kameros su atitinkamo dydžio lęšiais.
„Kiti tikslai, kuriems būtų galima panaudoti juos (nors tai būtų neteisėta pagal galiojančius karinius įstatymus) – nešti kokioms nors cheminėms medžiagoms arba biologiniams ginklams, skirtiems žudymui“, – pridūrė N. Sharkey.
„Vabzdžiai pasiuntiniai“
Vabalai kiborgai gali būti naudingi „oro transporto mikropriemonių“ modeliai, teigia Berklio universiteto darbo grupė.
JAV gynybos pažangių tyrimų projektų agentūra („Darpa“), finansuojanti šį tyrimą, siekia sukurti Nano oro transportą (NAV).
Tai turėtų būti itin mažas (mažesnis nei 7,5 cm) ir itin lengvas (mažiau nei 10 g) „karinis prietaisas, turintis nepaprastai didelius pajėgumus, skirtas miesto misijų operacijoms“, – teigia „Darpa“ savo interneto svetainėje.
Berklio universiteto mokslininkai teigia, kad vabalai galėtų būti „pasiuntiniais tokiose vietose, kurias sunku pasiekti žmonėms arba sausumos robotams“.
Profesorius N. Sharkey pripažįsta, kad po dešimties ar dvidešimties metų šios idėjos gali būti panaudotos.
Nepaisant to, ar JAV kariuomenė galiausiai papildys šiais vabzdžiais savo augantį žmonių nepilotuojamų lėktuvų parką, ar ne, Kalifornijoje vykdomas projektas suteikia daugiau žinių apie skrydį.
„Iš tiesų yra naudinga sužinoti apie skrydžio dinamiką ir vabzdžio biomechaniką“, – teigia N. Starkey, „Mokslininkams tai suteikia daugiau naudos, nei kariuomenei.“
