Ypatingo jautrumo radijo teleskopu „MeerKAT“, esančiu Pietų Afrikoje, užfiksuotuose vaizduose – beveik 1000 magnetinių laukų gijų, kurių ilgis – 150 šviesmečių, išsidėsčiusių stebėtinai tvarkingomis struktūromis, rašo sciencealert.com.
Tai 10 kartų daugiau magnetinių gijų, nei manyta esant anksčiau. Magnetinės gijos tyrinėtos nuo praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio, tikėtina, kad dabar tyrėjams pavyks daugiau apie jas sužinoti.
Pirmas gijas pastebėjęs astrofizikas Farhadas Yusefas-Zadehs teigė: „Pagaliau matome didesnį vaizdą – panoraminį reginį, kuriame – daugybė gijų. Apžiūrėjus kelias gijas, sudėtinga padaryti išvadą, kas jo, iš kur atsirado. Tai – takoskyra, praplėsianti mūsų supratimą apie šias struktūras.“
Nors Paukščių tako centras nuo Žemės yra tik už 25 000 šviesmečių (kas, kosmoso terminais, nėra labai toli), jo šerdį labai sunku įžiūrėti. Ją dengia stori debesys ir dujos, jie blokuoja bangų ilgius. Tiesa, technologijos padeda išgryninti vaizdą.
Pietų Afrikos astronomijos observatorijoje esantis „MeerKAT“ teleskopas – vienas iš pažangiausių teleskopų pasaulyje. Jis veikia nuo 2016 m. ir padeda gauti naujų duomenų apie Paukščio tako galaktikos šerdį.
Naujausi reginiai sukonstruoti iš 200 valandų trukmės stebėjimo duomenų, jie rinkti trejus metus.
Jame Paukščių tako šerdis matosi ypatingai ryškiai.
F. Yusefo-Zadeho komanda specialia technologija pašalino iš vaizdinio foną, ir dabar aiškiai matosi magnetinės gijos, išsidėsčiusios pluoštais aplink galaktikos centrą.
Neaišku, kas jos, kaip susiformavo, žinoma tiek, kad jose yra kosminių spindulių elektronų, kurie beveik šviesos greičiu sukasi magnetinių laukų pluoštuose.
Nuotraukos iš paukščių tako šerdies suteikė tyrėjams galimybę daugiau sužinoti apie gijas.
„Tarkime, jei būtumėte iš kitos planetos ir pamatytumėte vieną labai aukštą Žemės gyventoją, galėtumėte pagalvoti, kad visi žmonės yra aukšti. O atlikę statistinių žmonių populiacijos skaičiavimus, sužinotumėte ūgio vidurkį“, – aiškino F. Yusefas-Zadehas. – Tą mes ir darome. Mes išmatavome magnetinių laukų stiprumą, ilgį, spinduliavimo spektrą. Dabar žinome, kad magnetiniai laukai yra išsidėstę palei visą gijų ilgį.
Naujuose duomenyse matyti ir supernovos, apie kurią iki šiol nežinota, likučių, jos spinduliavimas skiriasi nuo gijų. Taigi, supernovos likučius galime laikyti magnetinių gijų pirmtakais.“
2019 m. „MeerKAT“ užfiksavo didžiulius radijo burbulus virš ir žemiau galaktikos, tai – ne Fermi burbulai, švytintys gama spinduliais, atrasti 2010 m. tikėtina, kad magnetinės gijos susijusios su radijo burbulais, tiesa, šią teoriją reikia išsamiau ištirti.
Nauji gauti duomenys rodo dar vieną įdomų dalyką – magnetinės gijos susitelkusios grupėmis, tose grupėse jos tolygiai pasiskirsčiusios, kaip arfos stygos.
Pasak F. Yusefo-Zadeho, kol kas neaišku, kodėl tos magnetinės gijos susitelkusios grupėmis, kaip tai atsitiko, „kas kartą, atsakius į klausimą, kyla daug naujų klausimų“.
Nežinoma, kokie mechanizmai spartina elektronus magnetiniuose pluoštuose. Galbūt tie pluoštai susiję su pernai atrastu magnetiniu pluoštu, kuris skleidžia radijo ir rentgeno spindulių ilgi bangas.
„Esame per žingsnį nuo detalesnio supratimo, – įsitikinęs F. Yusefas-Zadehas. – Tiesa, reikia daugiau stebėjimų ir teorinių analizių.“
Šaltiniai: https://arxiv.org/abs/2201.10552
