XX amžiaus pradžioje supratimas apie Visatos dydį buvo gerokai kuklesnis. Galima sakyti, jis apsiribojo gimtosios mūsų galaktikos ribomis. Tačiau Didysis ginčas viską pakeitė.
Ginčo tema
Neturint galingų teleskopų, kosmoso erdves tyrinėti labai sunku. Galėjome stebėti žvaigždes, tačiau kaip suprasti, jos toli ar arti? Maždaug prieš šimtmetį buvo įsigalėjusi nuomonė, kad Paukščių Takas – vienintelė galaktika, už kurios plyti tuštuma.
Tačiau tyrėjai vis dėlto aptikdavo keistus verpetus ir išskydusias formacijas. Jas imta vadinti spiraliniais ūkais. Įprastai mokslininkai jų tyrinėti nesistengdavo. Tačiau kartą kilo klausimas apie ūką, esantį Andromedos žvaigždyno teritorijoje.
Tyrėjai stengėsi suprasti: ar šioje dujų sankaupoje Paukščių Takui priklausanti planetų sistema, ar regima visai svetima žvaigždžių sistema, kuri yra taip toli, kad atskirų jos žvaigždžių įžiūrėti nepavyksta?
Buvo svarbu suprasti: ar prieš mus Paukščių Tako dariniai, ar kažkas gerokai didesnio – atskiros galaktikos, dydžiu prilygstančios mūsiškei, o gal net ir lenkiančios ją. Diskusija prasidėjo 1920 metais ir baigėsi dviejų darbų, pateikusių garsią ir svarbią Shapley ir Curtis priešpriešą publikavimu 1921-aisiais.
Harlow Shapley teiginiai
Astronomas Harlow Shapley bandė įrodyti, kad Visata apsiriboja Paukščių Taku. Tad Andromedos ūkas (dabar tai galaktika) ir kiti stambūs dariniai yra vienintelės galaktikos dalys ir gyvena jos viduje. Kokius įrodymus jis pateikė? Iš tiesų, jo rankose buvo vienintelis koziris – visuotinis klaidingas įsitikinimas.
Jis sakė, kad jeigu Andromeda būtų atskira galaktika, tai ji turėtų būti už 108 šviesmečių, o tai prieštarauja moksliniams įsitikinimams. Ir Shapley'is nebuvo vienišas, nes taip išsakė bendrą įsitikinimą.
Jį palaikė įtakingas astronomas Adriaan van Maanen (jis nustatė žvaigždžių paralaksus ir savąjį judėjimą), tvirtinęs, kad jam pavyko pastebėti ūkų, tarp kurių buvo ir Mesjė 101 (galaktika) sukimąsi. Tačiau jeigu tai galaktika, tai prieštarautų šviesos greičiui. Tik vėliau paaiškėjo, kad Van Maanenas klydo, nes galaktikos sukimosi per vieną žmogaus gyvenimą užfiksuoti nepavyktų.
Heber Curtis pozicija
Kitas astronomas visgi sugebėjo patikėti, kad tokie ūkai, kaip Andromedos, yra galaktikos, niekuo nenusileidžiančios Paukščių Takui. Jis pasinaudojo nuoroda į Immanuelio Kanto darbus ir pavadino juos „Visatos salomis“. Taip, vokiečių filosofas aplenkė mokslininkus pora šimtmečių ir manė, kad Paukščių Takas – ne vienintelis toks darinys kosmose.
Heber Curtis atidžiai ištyręs naujas andromedas, įrodė, kad jų gerokai daugiau nei yra mūsų galaktikoje. Kaip taip gali būti, kad vienoje Visatos dalyje jų daugiau nei kitoje? Vadinasi, prieš mus visiškai kita galaktika, kurios žvaigždžių kolekcija kitokia. Be to, jis atidžiai ištyrė Andromedos struktūrą, ir pastebėjo dulkių debesis ir stiprų Doplerio efektą.
Ginčo pabaiga
Problemą išspręsti padėjo Edwinas Hubble'as. Jam pavyko pasinaudoti tuo metu didžiausiu teleskopu (100 colių [2,5 m] skersmens Hookerio teleskopu) ir užfiksuoti „spiraliniuose ūkuose“ šviečiančias cefeides (pulsuojančias kintamąsias žvaigždes). Šie tyrimai buvo vykdomi jau 1922-1923 m., tai yra, po Didžiojo ginčo darbų publikavimo.
E. Hubble'o stebėjimai ir atstumo matavimai parodė, kad ūkai yra gerokai toliau nei įsivaizdavo mokslininkai. O tai reiškia, kad jie negalėjo būti Paukščių Tako dalimi ir buvo atskiros galaktikos. Harlow Shapley nepasidavė ir dar ilgai ginčijosi. Tačiau Hubble'as 1925 metais publikavo savo darbą ir dauguma mokslininkų jį palaikė.
