Kognityvinės psichologijos dėstytojas, leidėjas ir rašytojas šią savaitę atvyksta į Vilnių, kur rugsėjo 17-ąją, šeštadienį dalinsis savo mintimis apie mokslą ir fantastiką kasmetiniame fantastų konvente „Lituanicon“.
– Lietuvoje nesate žinomas autorius. Kaip pats pristatytumėte save lietuviams?
– Galima sakyti, turiu bent kelis vaidmenis gyvenime, ir visi jie veikia vienas kitą, tad jei Lietuvos žmonės atras mane per vieną kurį iš mano gyvenimo kelių, jie greitai pastebės, kad išorė yra veikiama kitų perspektyvų. Be to, kad esu mokslinės fantastikos rašytojas, esu buvęs kognityvinės psichologijos profesorius (mano specializacija — atmintis ir kalbos), taip pat esu nedidelės leidyklos „Paper Golem“ savininkas ir vienas iš redaktorių, na ir vienas iš pasaulinių klingonų kalbos autoritetų. Ir dar sertifikuotas hipnoterapeutas.
– Koks buvo jūsų kelias į mokslinę fantastiką? Kaip tai atradote, kodėl jums tai patiko? Kaip nutiko, kai iš skaitytojo tapote rašytoju?
– Dėl tam tikrų sveikatos problemų vaikystėje buvau tikras knygų rijikas. Tarp tų skaitomų knygų buvo ir mokslinės fantastikos, fantastikos knygų, skirtų „jauniesiems suaugusiesiems“ (angl. young adults). Dar net nebuvau paauglys, kai atradau Roberto A. Heinleino romanus, skirtus jaunuoliams, ir nuo to peršokau prie Edgaro Rice'o Burroughs darbų.
Vietos, kurioje gyvenau, biblioteka buvo suskirstyta į dvi pagrindines dalis: viena buvo skirta jauniesiems skaitytojams, o kita — suaugusiesiems. Kai perskaičiau visą mokslinę fantastiką ir kitas fantastines knygas vaikų skyriuje, perėjau į suaugusiųjų skyrių ir atradau tokius rašytojus, kaip Le Guin, Delany ir Zelazny.
Negalėčiau nurodyti konkretaus taško, kada iš skaitytojo tapau rašytoju. Visada kurdavau savo istorijas, bet iš pradžių jos buvo visiškai atsitiktinės. Tą gali paliudyti mano mama, nes būdamas šešerių, per Heloviną jai jau papasakojau savo išgalvotą istoriją apie stebuklingą moliūgą. Šiek tiek rimčiau kūrybos ėmiausi koledžo laikais, bet iš kūrybinio įšalo iš tiesų išsivadavau tik baigęs mokyklą.
– Kaip pats apibūdintumėte savo darbus? Kas įkvėpė jus žinomiausiems jūsų darbams?
– Mano rašymas keičiasi. Mano žinomiausiu darbu turbūt yra „Amazing Conroy“ serija (du romanai, trys apysakos, pora apsakymų rinkimų ir šeši trumpi apsakymai), kuri yra visiškai lengva ir humoristinė. Bet priešingai tam, mano paskutinysis romanas — „Barsk: The Elephant‘s Graveyard“ — yra gerokai sunkesnis, turinėjantis valios laisvės, pomirtinio gyvenimo, pranašysčių ir nepakantumo temas.
Savo kūrybai niekada neieškau idėjų — jos pačios susiranda mane. Koks nors gerai žinomo dalyko naujas įžvalgos kampas trenkia beveik kaip žaibas. Ir tada pradedu rašyti.
– Tai irgi keičiasi. Yra tiek daug senų knygų, kurios tikrai stipriai paveikė mano pomėgius šio žanro ribose, bet yra ir naujai publikuojamų autorių, kurie yra tiesiog nuostabūs. Amžina problema, kad yra tiesiog per daug knygų, net jei jas skaityčiau bet kuriuo metu, kai tik nemiegu. Bet net ir esamomis sąlygomis turiu užsibrėžęs tikslą per metus perskaityti mažiausiai penkiasdešimt knygų. Ir visada siekiu perskaityti „Nebulos“ apdovanojimų nominantus. Šiemetinis sąrašas tikrai įvairus — ne tik temų, bet ir autorių atžvilgiu.
O štai kalbant apie šio žanro filmus, pernelyg dažnai jais nusiviliu. Bet galbūt tai ne filmų kaltė, greičiausiai aš tiesiog esu netinkama auditorija. Tiesiog aš noriu sodresnio scenarijaus, spalvingesnių veikėjų, bet filmų kūrėjai žino, kad daugiau uždirbs iš sprogimų ar gaudynių scenų.
– Ar turite kokių mėgstamų fantastikos rašytojų iš Europos?
– Bėda tame, kad mano gebėjimai skaityti ne anglų kalba yra tikrai prasti, tad išskyrus britų autorius, esu visiškai priklausomas nuo vertimų. Pavyzdžiui, jaunystėje daug skaičiau Stanislawo Lemo, nes jį tiesiog nesunku buvo rasti. Iš Didžiosios Britanijos autorių mane labai žavi Alastair Reynods — velsietis astronomas, tapęs rašytoju.
– Esate pripažintas klingonistas. Kodėl jus domina netikros, dirbtinės, išgalvotos kalbos? Ką galvojate apie kitas fantastines kalbas — Quenya (viena iš elfų kalbų J.R.R. Tolkieno pasaulyje, red past.), Mando‘a (viena iš „Žvaigždžių karų“ visatos kalbų, red past.) ar valyrų (G.R.R. Martino „Sostų karų“ kalbų grupė, red past.) kalbas? Kodėl žmonės kuria dirbtines kalbas ir kodėl esama tiek daug šio dalyko gerbėjų?
– Mano susidomėjimas dirbtinėmis kalbomis kyla iš susidomėjimo pačia kalba, kaip objektu. Kalba pasižymi fantastišku paradoksu: vieną vertus, įvaldyti kalbą yra viena kognityviškai sudėtingiausių užduočių, ir paprastai mums tai pradeda sektis tik nuo penkerių metų. Kitą vertus, kaip pačiai savo paskirčiai, kalba yra labai silpnas įrankis — o kalbos paskirtimi aš laikyčiau pačių savo giliausių ir svarbiausių potyrių perteikimą kitam asmeniui. Kai kurie poetai tą sugeba padaryti, bet daugumai mūsų ši užduotis yra neįveikiama.
Šis dvilypumas mane žavi, ir šio dalyko aspektai persikelia į dirbtinių kalbų kūrimą — ar tai būtų filosofinis tikslas (pvz. esperanto), ar didesnės istorijos dalis (pvz. quenya ar sindarin). Tokių, kaip klingonų, kalbų atveju — paplitusių per populiariąją kultūrą — žavesys yra tame, kad jos leidžia įsitraukti į pasakojimą, tapti kuriamo pasaulio dalimi.
– Kiek, jūsų nuomone, žmogui svarbi kalba? Ar kalba formuoja asmenybę? Tautą? Istoriją?
– Taip taip, ir — o, taip. Tais laikais, kai dėsčiau psicholingvistiką, savo studentams sakydavau: kalbą reikėtų laikyti taisyklių rinkiniu, pagal kurį žmonių grupė kuria visatą, kurioje pati gyvena. Kalba, kuria kalbame, lemia tai, kaip mus vertina kiti, atskleidžia kurie mums dalykai svarbesni už kitus. Ir visa tai vyksta labai subtiliai — kalbantys gimtąja kalba, gali nugyventi visą gyvenimą ir to nepastebėti (ypatingai JAV, kur tiek mažai žmonių, mokančių daugiau nei vieną kalbą, ar susiduriančių su kitaip kalbančiais).
– Čia, Lietuvoje, turime instituciją, kuri intensyviai saugo kalbos vartojimą viešoje erdvėje. Ką Jūs manote apie tokį dalyką? Ar kalba turėtų būti laisva/savarankiškai besivystanti, ar turėtų būti griežtai prižiūrima?
– Manau, esmė to, apie ką klausiate, yra preskriptyviosios (norminamosios) ir deskriptyviosios (vaizduojamosios) gramatikos skirtumas. Antrasis dalykas yra tai, kaip žmonės iš tiesų naudoja kalbą, ir pagrindinė taisyklė čia yra ta, kad jei gimtosios kalbos vartotojas sako kažką konkrečiu būdu, pagal apibrėžimą tai jau yra gramatiška.
Preskriptyvumas atsiranda tada, kai kokia išorinė esybė įveda taisykles, kas yra tinkama, ir kas yra ne. Tai lemia kalbos skilimą. Oficialios taisyklės egzistuoja, bet jos tiesiog negali priversti kalbėti žmones priešingai, nei jiems patiems patinka, neoficialiose srityse. Šiuo atveju kalba iš tiesų gali būti reguliuojama, bet ir visada išlieka laisva. Vienas iš būdų įsivaizduoti tai yra galvoti apie kalbą kaip apie didelę ir galingą upę. Ją galima įkinkyti — galima pastatyti užtvanką, pradėti generuoti elektros energiją ar malti grūdus, nutiesti kanalus, drėkinančius laukus ar tiekiančius vandenį į akvedukus. Bet pati upė yra gamtos dalis, ir visas įsivaizdavimas, kad tu ją kažkaip kontroliuoji, tėra patogi iliuzija.
– Grįžkime prie jūsų kūrybos. Atrodo, jums tikrai patinka drambliai. Kodėl būtent jie, o ne kiti gyvūnai?
– Na, iš tiesų nėra taip, kad patiktų būtent drambliai, o ne kiti gyvūnai. „Barske“ galima sutikti ir kitokių išaukštintų gyvūnų (išaukštinimas — fantastinis procesas, evoliucionuojantis gyvūnus į mąstančias būtybes, aut. pastaba) — meškas, šunis, pandas, tinginius, avijaučius ir daug kitų. Bet romane norėjau panagrinėti nepakantumo temą, tad sukūriau visatą su daug išaukštintų gyvūnų rūšių (priedas knygos gale sako, kad knygoje veikia 87 tokių gyvūnų rūšys), kurias visas vienija vienas požymis: jie visi turi kailius. Išskyrus, žinoma, dramblius. O kai jau turi vieną požymį, išskiriantį individų grupę iš visų kitų, lengva ir toliau ieškoti skirtumų, juos marginalizuoti. Tad romane priekabių prie dramblių pretekstu tampa ir straubliai (nors knygoje esantys skruzdėdos irgi turi keistas nosis, bet jie nors turi kailius!), ir didelės ausys. Drambliai man suteikia man galimybę kurti konfliktą „mes prieš juos“, o toliau — jau ir pačių dramblių tarpe kurti atstumtuosius, kurie yra dar labiau nutolę nuo visų.
– Kai kurie žmonės genetinės inžinerijos — ar išaukštinimo — idėją laiko įžeidžiančia, nes tai yra žmogaus kišimasis į gamtą. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Nepavadinčiau to „įžeidžiančia“ idėja, bet suprantu, kodėl žmonės gali tai matyti kaip tam tikrą puikybės viršūnę, ir aš keliskart atkreipiu į tai dėmesį „Barske“. Antrajame skyriuje vienas veikėjas (Arlo, kuris kaip tyčia yra mokslininkas, ir dar miręs), sako: „Vien dėl to, kad kažkas gali būti padaroma, nebūtinai turi būti daroma“.
Iš kitos pusės, aš esu mokslininkas. Dalis manęs visada norės naujo klausimo, naujos užduoties, dar vienos paslapties atskleidimo. Nes tai yra būdas, kaip veikia empirika, ir kaip vystosi mokslas. Bet kai mokslas atskleidžia naujas galimybes, aš tikiuosi, kad žmonės pritars idėjai, kurią priverčiau išsakyti Arlo — nes mes vėl sugrįžtame prie parabolės apie tai, kaip Pandora atidarė tą prakeiktą skrynią. Ar, jei pasakyti taip, kad suprastų Žmogaus Voro gerbėjai, „su didele galia atsiranda ir didele atsakomybė“.
– Koks jūsų požiūris į religiją?
– Manau, kad žmonės turėtų tyrinėti pasaulį nenubraukdami dvasingumo. Kai kam tai reiškia jungtis į grupes pagal bendrą tikėjimą, ir toks dvasingumas gali suformuoti religiją. Kalbant abstrakčiai, tai gali pasiūlyti pavyzdžių ar prielaidų, kaip galima būtų gyventi dosniai, kilniaširdiškai ir pilnavertiškai. Bet kaip žmonija, kuri negali egzistuoti be trūkumų, vadovaudamiesi savo silpnybėmis mes įsivedame dogmas ir taip suteršiame tyras idėjas — o tada viskas pradeda griūti. Tad ne visa religija yra bloga, bet kaip ir kalbos atveju, tai yra sudėtingas įrankis, kuriuo mes nemokame naudotis taip, kaip galėtume.
– Viskas turi pradžią ir viskas turi pabaigą. Kaip jūs įsivaizduojate žmonijos pabaigą?
– Keistas klausimas. Jei aš sugebėčiau įsivaizduoti pabaigą, ar tai — bent kažkuriuo lygiu — nereikštų, kad tas mano įsivaizduojamas dalykas iš tiesų visai nėra pabaiga? Čia kaip Archimedas ir jo svertas — vis tiek reikia kažkokios vietos, į kur atsiremti. Kaip žmonijos dalis, negaliu palikti jos, atsistoti šalia, ir nupiešus liniją, pareikšti: „va, pabaiga yra čia“.
Aš taip pat manau, kad mes esame daugiau nei plikas fizinis kūnas. Nekalbu čia apie „sielą“, bet labiau apie informacijos paternus, kurie apibrėžia, kas mes tokie esame — tiek sąmoningame, tiek pasąmoningame lygiuose. Mūsų mintys, mūsų svajonės, mūsų atsiminimai. Galima ginčytis, kad visa tai kyla vien iš mūsų fizinių dalykų, bet aš nemanau, kad tai privalo būti apribota vien tais fiziniais dalykais. Šiuo klausimu mėgstu žvaigždžių šviesos metaforą. Mes galime žiūrėti į dangų ir matyti šviesą žvaigždžių, kurios jau seniai mirusios, bet šviesa, informacija, kilusi iš tų žvaigždžių, dar vis egzistuoja, ir mes sugebame ją suvokti bei priimti. Galimybė kalbėtis su mirusiaisiais „Barske“ remiasi idėja, kad mes sugebėtume priimti informaciją, kuri yra aplink mus — jei tik tam turėtume priemonių.
– Koks, jūsų vertinimu, yra didžiausias žmonijos trūkumas — žiūrint biologiškai, psichologiškai ar bet kuriuo kitu jums įdomiu kampu? Ar tai yra ištaisomas dalykas?
– Tai gali nuskambėti banaliai (nes taip ir yra), bet didžiausias mūsų trūkumas yra ir didžiausia mūsų dovana — tai mūsų žmogiškumas. Čia ir vėl išlenda ta dvilypumo sąvoka. Žmogus sugeba daryti brutaliausius, pikčiausius, destruktyviausius ir žiauriausius dalykus, bet lygiai taip pat gali elgtis ir nesavanaudiškai, pasiaukojamai bei empatiškai. Man pačiam atrodo neįmanoma, kad mes taip sugebame veikti abiem kryptimis, bet kasdien matome begalę to pavyzdžių.
Ar, kitaip tariant, esame ta Pandoros skrynia, pilna visko, kas bjauriausia pasaulyje, bet ir kurioje slypi viltis, kad iš principo galėtume viską transformuoti į visišką gėrį.
– Kokie būtų jūsų paskutiniai šio pokalbio žodžiai, skirti „Lituanicono“ lankytojams?
Nuoširdžiai džiaugiuosi kvietimu atvykti į „Lituaniconą“. Džiaugiuosi galimybe pasidalinti savo mintimis ir papasakoti apie savo sukurtus pasaulius. Ir dar daugiau — priimti tas dovanas iš visų jūsų, peržengiančias kalbos, laiko ir atminties barjerus. „Lituaniconas“ tęsis tik vieną dieną, bet tai bus įvykis man — ir galbūt jums — nuaidės per visą gyvenimą.
Lietuvos fantastų konventas „Lituaniconas“ vyks Vilniuje, Socialinių mokslų kolegijoje (Kalvarijų g. 137 E). Renginio pradžia – 10:30 val., numatoma pabaiga – 20 val. Renginys nemokamas, ji organizuoja „Tolkien Lietuva“ (tolkien.lt), o daugiau informacijos apie renginį galiam rasti renginio svetainėje lituanicon.lt bei renginio paskyroje „Facebook“ tinkle.
