12
Kitas

Kaip paaiškinti tokį svyravimą?

Visų žvaigždžių šviesumas, laikui bėgant, kinta. Kinta labai įvairiais laiko tarpais. Tai ir milijardai metų, per kuriuos žvaigždė po truputį kaista ir ryškėja (mūsų Saulė prieš penkis milijardus metų buvo 30 proc. blausesnė, nei dabar), ir dešimčių metų aktyvumo ciklai, ir valandų ar minučių svyravimai dėl nuolat vykstančio medžiagos mainymosi žvaigždės paviršiuje.

Kai kurios žvaigždės, pavyzdžiui Cefeidės, kinta žymiai labiau, nei daugelis. Žvaigždžių šviesumo pokyčių stebėjimas ir analizė mums gali daug pasakyti apie procesus, vykstančius žvaigždėje, ir apie žvaigždės gelmių struktūrą, kurios tiesiogiai pamatyti neturime galimybės.

Viena iš priežasčių žvaigždės šviesumo kitimui yra potvyniniai efektai. Tai yra poveikis, kurį sukelia žvaigždės partnerė, savo gravitacija ištempianti žvaigždę į ne visai elipsoidinę formą.

Potvyniniais jie vadinami todėl, kad toks pat efektas, kuriamas Mėnulio ir Saulės gravitacijos, sukelia potvynius Žemėje.

Potvyniniai efektai pasireiškia dvinarėse žvaigždėse, kurių viena komponentė yra masyvi kompaktiška žvaigždės liekana – baltoji nykštukė, neutroninė žvaigždė ar juodoji skylė. Jos gravitacija gali tiek ištempti kompanionę, kad pastarosios medžiaga ima atsiplėšti nuo žvaigždės ir kristi ant partnerės. Tiesa, prasidėjęs toks procesas trunka ilgai ir yra gana tolygus, todėl staigių šviesio kitimų nepastebėsime.

Naujajame atradime irgi kalbama apie potvyninio efekto sukeliamus žvaigždės šviesio kitimus. Tik jie yra daug mažesni ir kartojasi periodiškai. Žvaigždė yra įvardijama katalogo numeriu HAT-P-2, nuo mūsų ji nutolusi per kiek daugiau nei šimtą parsekų Heraklio žvaigždyno kryptimi. Dar 2007-aisiais metais prie šios žvaigždės aptikta planeta maždaug 8 kartus masyvesnė už Jupiterį, vieną ratą aplink žvaigždę apsukanti per penkias dienas ir penkiolika valandų.

Planeta pralekia tarp žvaigždės ir mūsų, todėl stebime jos tranzitus – taip ją ir aptiko HATNet projektas, sudarytas iš šešių Vengrijoje esančių teleskopų.

Vėliau žvaigždę stebėjo ir kiti teleskopai, tokie kaip Spitzer infraraudonųjų spindulių kosminė observatorija. Ji surinko apie 350 valandų, arba penkiolika parų, stebėjimų duomenų. Per tiek laiko planeta aplink žvaigždę apskrido kone tris kartus. Tyrėjai iš šių duomenų nusprendė nustatyti, kaip keičiasi planetos temperatūra, jai judant orbitoje.

Mat planeta aplink žvaigždę skrieja ne apskritimu, o gerokai ištęsta elipse: arčiausiame taške prie žvaigždės ji yra tris kartus arčiau, nei tolimiausiame. Tikėtina, kad planetai priartėjus prie žvaigždės – ši padėtis vadinama pericentru arba periastru – jos atmosfera išsipučia, įkaitinta žvaigždės spinduliuotės. Bet pradėję analizuoti duomenis, jie atrado kitą įdomų reiškinį: žvaigždės šviesumas šokčioja aukštyn-žemyn, ypač tada, kai planeta yra arti žvaigždės.

12
Kitas

Kaip paaiškinti tokį svyravimą?