Praeitą savaitę pristatytas tyrimas, kurio autoriai teigia radę paaiškinimą visoms šioms savybėms, o kartu išaiškinę ir objekto kilmę.
Tyrėjai pasitelkė skaitmeninius modelius, kuriais ištyrė įvairių objektų – asteroidų, kometų ir netgi planetų – subyrėjimą, priartėjus labai arti savo žvaigždės. Sekdami suardytų fragmentų fizines ir chemines savybes bei orbitas, mokslininkai nustatė, kad nemažai jų gali išlėkti iš žvaigždės sistemos.
Pabėgančios atplaišos dažnai yra pailgos, be to, didžioji dalis jų paviršiuje buvusių lakių medžiagų išgaruoja dar prie suardžiusios žvaigždės, taigi objektas lieka sausas.
Taip pat atplaišos dažnai išlekia greitai besisukdamos, o sukimuisi sustoti tarpžvaigždinėje erdvėje gali prireikti net milijardo metų. Atplaišos gilumoje lieka šiek tiek vandens ledo, kuris gali išgaruoti priartėjus prie kitos žvaigždės ir pastumti atplaišą negravitaciškai, nors uodegos ir nesuformuoja.
Tyrėjai teigia, kad į ‘Oumuamuą panašūs objektai gali susiformuoti yrant ir kilometro dydžio kometoms, ir panašaus dydžio asteroidams, ir netgi planetų dydžio kūnams. Tiesa, bent pastarieji suyra tik prie baltųjų nykštukių. Įvertintas tokių įvykių dažnumas tikrai pakankamas, kad paaiškintų kartkartėmis pro Saulės sistemą pralekiančius objektus.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy. Su jais susipažinkite ČIA.