Olandijos gamta gelbėjama kuriant dirbtines salas

Siekdami išgelbėti nykstančią bioįvairovę ir sugrąžinti laukinę gamtą į žuvingojo Lelistado vandeningąsias vietoves, olandai nusprendė kurti dirbtines salas.

Viename didžiausių gėlavandenių Europos ežerų vykdomame projektui skirta 60 milijonų eurų, kuriuos daugiausia paaukojo privatūs asmenys. Projektą vykdanti nevyriausybinė organizacija džiaugiasi, kad nors darbai dar nebaigti, į vietovę jau grįžta gyvybė.

Markermerio ežeras Olandijoje – itin žuvingas, tačiau, pasak specialistų, jo ekosistemai buvo iškilęs pavojus. 700 kv. kilometrų vandens telkinys, kuris visada buvo svarbus Olandijos vandens lygiui reguliuoti, jau buvo tapęs drumzlinas, o povandeniniam pasauliui buvo iškilusi grėsmė.

Ežeras dar 1932-aisiais sustabdydavo vandens tėkmę iš Šiaurės jūros per audras bei apsaugodavo nuo potvynių. Ežeras – gyvybiškai svarbus šaliai, esančiai 26 proc. žemiau jūros lygio. Jis apsaugojo žemę, tačiau tai pakenkė paties ežero biosistemai – vanduo patamsėjo, pakenkta žuvims, paukščių populiacijai, augalams ir moliuskams.

Dirbtinių salų kūrimo projektas vykdomas pustrečių metų, pasak jo dalyvių, liko tik paskutiniai darbai. Specialistai džiaugiasi, kad šiais metais teritorijoje apsigyveno 30 tūkst. kregždžių, į salas sugrįžo žąsys, garniai, kiti paukščiai, atsigavo augalija.

Salos, pasak specialistų, supiltos iš nuosėdų, smėlio, dumblo ir purvo pagal unikalią techniką. Jose įrengtos observatorijos paukščiams stebėti.

Išsamiau – Valdonės Rudenkienės pasakojime.