Kas mane erzina
Mano draugas Martynas mėgsta sakyti: „Nėra nieko gražiau už degančią ugnį, tekantį vandenį ir dirbantį žmogų.“ Tai, kad dirbantį žmogų jis pasiliko pabaigai, rodo, kad dirbantis žmogus, žinoma, pats gražiausias. Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre kartais tikrai imi galvoti, kad už mus dirbančius nieko gražiau nėra. Turiu galvoje visokias ekskursijas ir lankytojus, šmirinėjančius čia be jokio akivaizdaus tikslo.
Kartais aš net pagalvoju, kad santrumpa LTC, šiaip jau reiškianti Lazerinių tyrimų centras, iš tikro reiškia Lazerinio turizmo centras. Kone kas savaitę, žiūrėk, kažkas paskambina į duris (mano kabinetas prie pat lauko durų, tai, be kitų darbų, aš dar ir durininku dirbu), o jas atidaręs pašiurpsti: lauke stovi raudonskruostis kaimo mokytojas, aplink kurį trainiojasi koks dvidešimt trisdešimt išstypusių vienuoliktokų liūdnais veidais, laukiančių, kada baigsis edukacinė ekskursijos dalis ir bus galima važiuoti į „Akropolį“.
Kitais kartais ženklai dar pragaištingesni – mūsų vadas, profesorius, habilituotas daktaras, griebia skudurą su šluota ir ima daryti judesius, įtartinai panašius į grindų plovimą. Jeigu prof. hab. dr. laksto su skuduru ir dar savo doktorantams liepia daryti tą patį, tai, žinok, ne prieš gera – turbūt atvyksta koks eurokomisaras arba mažų mažiausiai švietimo ministras su delegacija iš Armėnijos ar Baltarusijos. Arba dar blogiau – kokios nors agentūros klerkas, kurio darbas – užtikrinti, kad mokslininkai nevogtų mokslo pinigų (jie juk visi baisūs vagys). Tada tie, kurie nespėja surasti neatidėliotinų reikalų kitur, privalo atrodyti rimtai ir solidžiais veidais demonstruoti laboratorijas, pasakoti, kokios aukštos mūsų technologijos, kaip toli mes pažengę ir kaip gerai suprantame, ką darome (ach, jei tik jie žinotų...).
Kalta čia, žinoma, sėkmė. Mūsų maža valstybėlė taip nedaug turi kuo didžiuotis (krepšinis, moterys nuo jūros iki jūros, daugiau kažkaip neprisimenu...), kad lazeriai – sritis, kurioje mes esame neblogi vidutiniokai net tarp išsivysčiusių šalių – nuolat demonstruojami visiems kaip koks devynuodegis katinas. Pirmiausia pasakykime, kad noras didžiuotis ir nustebinti pasaulį jau savaime yra labai infantilus ir rodo, kad stebinti neturime kuo. Kada paskutinį kartą girdėjote, kad vokiečiai, šveicarai ar japonai bandytų kuo nors stebinti pasaulį? Taigi. Jie tiesiog daro tai, ką daro, o pasaulis stebisi pats.
Kad ir kaip ten būtų, lietuviškos lazerių pramonės ir mokslo sėkmė kitų technologinių sričių kontekste atrodo gana neįprastai. Kyla natūralus klausimas: kaipgi čia nutiko, kad Lietuva, neturėdama jokių akivaizdžių priežasčių sėkmingai iškilti tokioje technologijoms ir žinioms imlioje srityje kaip lazeriai, pasaulinėse lazerių technologijų parodose atsiduria tarp tokių gigantų kaip JAV, Kinija, Vokietija ir kitos šalys, į kurias mes paslapčia norėtume būti panašūs? Vyresnioji karta atsakymą į šį klausimą, manding, ir taip puikiai žino, o jaunesniajai aš tuojau paaiškinsiu.
Ankstyvoji varna dantis krapštinėja
Aiškinantis, kodėl lenktynėse kažkas bėga pirmas, pirmiausia reikia patikrinti, ar tik tas kažkas nebus išbėgęs anksčiau už kitus. Sporte tai vadinama falšstartu ir yra baudžiama, bet kitose žmonių veiklose tai vadinama apsukrumu ir visokeriopai skatinama. Lietuviškų lazerių sėkmės istorijoje ankstyvas startas tikrai lėmė daug. Tolimais 1962-aisiais, kai Theodore‘o Maimano pirmąkart pademonstruotas lazeris dar buvo neišmontuotas, o technologijų ir ginklavimosi varžybos tarp JAV ir SSRS buvo pačiame smagume, trys nekvaili jaunuoliai (A. Piskarskas, E. Maldutis ir A. Stabinis) iš Vilniaus universiteto išvyko studijuoti lazerių fizikos į Maskvos valstybinį universitetą.
Tuo metu (iš dalies ir dabar) tai buvo ne juokai – šis universitetas lygiosiomis galėjo rungtis su Harvardu, Berkliu ar MIT. Paragavę lazerių fizikos geroje kompanijoje – Nikolajaus Basovo ir Aleksandro Prochorovo grupėje (šie, beje, 1964 m. gavo Nobelio premiją už pasiekimus plėtojant lazerių fiziką), vaikinai grįžo į Vilnių kupini ambicijų užsiimti čia lazerių mokslu. Tai buvo gana ekstensyvios mokslo plėtros laikai, todėl rezultatų laukti ilgai nereikėjo: pirmasis lazeris VU sušvito 1966 m., o Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) – 1970 m. Porą dešimtmečių lazerių mokslas visai neblogai plėtojosi ir vienur, ir kitur: apgintos dešimtys daktaro disertacijų iš lazerių srities, įkurtos kelios naujos lazerių fizikos laboratorijos.
Įdomu, kad net ir nerangi sovietinė planinė ekonomika ilgainiui suvokė lazerių pramonės potencialą (aišku, padėjo ir paskatos iš kariškių, kurie, paslapčia prisižiūrėję piratinių „Žvaigždžių karų“ vaizdajuosčių, „seilėjosi“ svajodami apie kryptingos energijos ginklus). Dar 1983 m. (kai pasirodė „Every breath you take“ ir „Total eclipse of the heart“) prie LMA Fizikos instituto buvo įkurta lazerinės ir elektroninės technikos gamykla „Eksma“. Iki šiol prisimenu vaikystėje ant mano kambario sienos kabėjusį jų reklaminį plakatą, kur lazeris supasi ant Galvės ežero bangų, o apačioje rusiškai užrašyta „МАШПРИБОРИНТОРГ“ (iki šiol nežinau, ką tai reiškia). Vėliau, kai M. Gorbačiovo paskatinti verslūs lietuviai ėmė kurti plastmasines šlepetes liejančius ir bandeles kepančius kooperatyvus, 1987 m. buvo įkurtas ir kooperatyvas „Standa“, tik jis nekepė bandelių, o gamino precizinės mechanikos mazgus lazerinei ir optinei įrangai.
Išplauks ar nuskęs?
Atkūrus nepriklausomybę, dešimtojo XX a. dešimtmečio pradžioje tik užsimezgusi lietuviškų lazerių pramonė gavo skaudų, bet (kaip vėliau pasirodė) naudingą spyrį į užpakalį. Nors sakoma, kad smurtu nieko nepasieksi, šiuo atveju išėjo kitaip. Ekonominės suirutės metu valstybinių laboratorijų VU ir LMA finansavimas buvo sumažintas iki tokio lygio, kai tampa svarbūs kvantiniai reiškiniai. Jauniems mokslininkams su ką tik gautais daktaro laipsniais, tyrimų ambicijomis ir valgyti įkyriai norinčiomis šeimomis nanoalgos nepasirodė labai mielos, todėl jie, kaip visada būna pasakose, turėjo tris išeitis.
Pirmoji – likti akademiniame pasaulyje ir bandyti išgyventi iš ilgų stažuočių užsienyje, kur buvo galima uždirbti „konvertuojamos valiutos“. Antroji – mestis į verslą ir bandyti išplaukti drumzliname besikuriančios rinkos ekonomikos vandenėlyje. Trečioji išeitis – likti savo vietoje ir nieko nedaryti, pamažu apaugant šungrybiais ir kerpėmis. Fizikai nebūtų fizikai, jei būtų linkę lengvai pasiduoti, todėl daugelis nusispjovė į trečiąją išeitį ir pasirinko „mokslinį turizmą“ arba verslą. Abu pasirinkimai, kaip paaiškėjo vėliau, buvo svarbūs Lietuvos lazerių ateičiai.
Daugelis verslą pasirinkusių žmonių nutolo nuo mokslo ir tapo sėkmingų įmonių, neturinčių nieko bendra su fizika ar lazeriais, vadovais (bankininkais, baldininkais, skalbimo mašinų pardavėjais). Tačiau, laimei, dalis talentingų mokslininkų ir inžinierių pagailėjo pastangų, sumerktų į lazerių mokslą ir technologijas. Todėl ir „Eksma“, ir „Standa“ tęsė veiklą kaip uždarosios akcinės bendrovės. „Eksmos“ lazerių gamybos grupė 1992 m. buvo įregistruota kaip „Ekspla“ („Eksma“ tapo motinine kompanija, valdančia grupę įmonių, kurios gamina lazerius, tiekia lazerių ir optinius komponentus, biomedicininę įrangą ir t. t.). Vėliau, 1994 m. prie jų prisijungė UAB „MGF Šviesos konversija“.
Tuo tarpu mokslininkai, tęsę savo karjeras užsienyje, sukūrė tikrą Lietuvos lazerininkų diasporą. Bet kur pasaulyje, nuo Italijos iki Švedijos, nuo Ispanijos iki Austrijos, nuo Kanados iki Australijos, jei kokioje mokslo įstaigoje yra kiek didesnis lazeriais užsiimantis padalinys, tikėtina, kad jame rasite pripėduota lietuvių, kurie ten yra dirbę ar tebedirba. Kai kurie iš jų – jau profesoriai, kai kurie – doktorantai, o kai kurie – amžini postdokai, nenorintys mesti savo mylimo mokslo.
Kai 1998 m. atvykau studijuoti į Amsterdamo laisvąjį universitetą (Vrije Universiteit), pirmas pažįstamas dalykas, kurį pamačiau – tai didžiulis Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemėlapis ant kavos kambario durų. Po kelių minučių susidūriau ir su kaltininku – stotingu vyriškiu, ant kurio megztinio buvo išmegztas Vytis (tai prof. Virgis Barzda, šiuo metu dirbantis Toronto universitete). Va taip.
Iš garažo – tiesiai į Vemblio stadioną
Lietuvos lazerių verslo pradžia dabar atrodo gana juokingai. Žmonės pasakoja, kad tais laikais, kai Švedijoje bokalas alaus kainavo tiek, kiek Lietuvos mokytojas uždirbdavo per mėnesį, „Šviesos konversijos“ inžinieriai įsimesdavo ką tik surinktą parametrinį šviesos generatorių į krepšį ir, sėdę į autobusą, riedėdavo į kitą Europos pusę instaliuoti instrumento kliento laboratorijoje. Šalia lazerio įsidėdavo ir nemažą bryzą lašinių su juodos duonos puskepaliu, kad kaip nors ištemptų „kapitalizmo džiunglėse“. Jei instaliuojant prietaisą kas nors sugesdavo, jie susirasdavo kliento laboratorijoje metalo atliekų ir žingsniuodavo į mechanikos dirbtuves, kur čia pat pagamindavo naują detalę, reikalingą, kad tas sumautas lazeris pagaliau imtų veikti, kaip jam priklauso. O dar žmonės kalba, kad pirmuosiuose lietuviškuose optiniuose staluose (tai tokie metaliniai stalai, kurių stalviršį sudaro dvi plieninės 5 mm storio plokštės, tarp kurių įdėti korį primenantys tarpikliai) vietoje tarpiklių būdavo naudojamos metalinės tirpios kavos skardinės.
Juokai juokais, bet Vakarų mokslininkams pamažu ėmė patikti, kaip veikia iš už geležinės uždangos atvežta įranga, kurią atgabenę vaikinai baisiai niršdavo, kai juos vadindavo rusais. Reikia nepamiršti ir to, kad šiuos prietaisus visuomet girdavo ir vertino mokslinės diasporos lietuviai – jie tai žinojo, ko tie prietaisai verti.
Verčiantis tūkstantmečiui, reikalai ėmė gerėti. Pirmieji klientai, įsigiję lietuvišką įrangą, užsimanė naujos. Doktorantai, kurie su įranga susipažino per savo disertacijų tyrimus, tapo jaunais profesoriais ir įsigijo pažįstamus instrumentus savo laboratorijoms. O priėmus Lietuvą į ES, ir pati šalis kažkaip įsitvirtino žmonių galvose kaip gal kiek skurdoka, bet apynormalė valstybė. Potencialūs užjūrio klientai nustojo jos baidytis. Ne tik didžiausios įmonės, tokios kaip „Eksma“, „Ekspla“, „Šviesos konversija“ ir „Standa“, ūgtelėjo, bet atsirado ir dar keletas nedidelių firmelių, užsiimančių specializuotų lazerinių elementų gamyba ir konkrečiais lazerių taikymais. Ėmė šviestis visapusiško ir savarankiško lazerių sektoriaus užuomazgos.
Tuo pat metu lazerių mokslininkai valstybinėse laboratorijose, ištvėrę apie du dešimtmečius finansinio smaugimo, sugebėjo „pramušti“ keletą nemažų dotacijų iš Lietuvos Vyriausybės, NATO ir ES partnerystės programų. Užuot, kaip normalūs žmonės, pasistatę vilas Nidoje ar Palangoje, pinigus jie panaudojo VU ir FI laboratorijoms atnaujinti. Studentai, labai gerai užuodžiantys, kur vyksta įdomiausias veiksmas, ateidavo į tas laboratorijas praleisti laisvų nuo studijų valandų. Apskritai studentų, ateinančių į fiziką (VU priima apie 200 kasmet), skaičius yra kažkoks fenomenalus. Juk smegenų įtampos reikalaujantis mokslas nieko nevilioja. O Lietuvoje fiziką kai kurie jaunuoliai ir jaunuolės kažkodėl vis dar laiko „kieta“ ir iš tų 200 kokie 20 netgi rodo tikrą mokslininko potencialą. Gal tas valstietiškas užsispyrimas, kuris neleido tėvams pamesti lazerių mokslo, dabar skatina vaikus rinktis sunkiai įkandamus fizikos ir inžinerijos mokslus.
Mes tuo džiaugiamės. Nes beveik kiekvienas lazerių įmonėse dirbantis darbuotojas yra mūsų auklėtinis. Visiems jiems per nugarą nubėga virpuliukai paminėjus Fizikos fakulteto profesorių pavardes. Vyresniems iki šiol sapnuojasi V. Šugurovas, H. Horodničius, P. Brazdžiūnas, jaunesni atsidūsta priminus A. Piskarską ir A. Stabinį, visai jaunus gąsdina net tokie nebaisūs dėstytojai kaip V. Sirutkaitis, A. Dubietis ar G. Valiulis. Kad ir kaip ten būtų – didžioji dalis Lietuvos lazerininkų yra nukalta VU kalvėse. Aišku, kvailystė būtų teigti, kad jų sėkmė – mūsų nuopelnas. Bet sugadinti mes jų irgi nesugadiname. Ir toliau pas mus atėjusius jaunuolius degančiomis smalsumu akimis mokome fizikos paslapčių. Ir toliau jie krapštosi su savo projektais, laužo brangią aparatūrą, ir kiekvienais metais jiems vis pritrūksta poros naktų eksperimentams ir vienos nakties – diplominiams užbaigti.
Gal net truputį per gerai?
Pastaruosius dešimtį metų Lietuvos lazerių pramonė demonstravo rodiklius, kurie kartais atrodo kiek nepadoriai. Pajamos išaugo nuo 45 mln. litų 2004 m. iki 207 mln. litų 2012 m. Net 2009 m., kai Lietuvos ekonomika nusmuko apie 15 procentų, lazerių sektorius įžūliai paaugo 4 procentais. Darbuotojų skaičius, 2003 m. tesiekęs 200 galvų, 2012 m. jau buvo 600.
Lietuva – maža šalis, beveik be jokių gamtinių išteklių, kuriuos pardavinėdami galėtume tarpti. Kaip liūdnai juokaujama, vienintelė naudinga iškasena čia yra bulvės, bet ir tų nelabai daug terandame. Tokiai šaliai būtina gaminti prekes ar paslaugas eksportui, kad užsienio prekyba neapsiribotų vien pinigų išvežimu ir naudotų automobilių įvežimu. Lazerių pramonė čia elgiasi tiesiog pavyzdingai – per 90 proc. produkcijos eksportuojama. Didžiausios lazerių pramonės rinkos – Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos valstybės, Japonija ir Kinija.
Tokios nesveikos sėkmės priežastis suprasti nelengva. Žiūrint iš šalies, vieninteliai dalykai, siejantys Lietuvą ir lazerius, turėtų būti pirmoji žodžio raidė. Gal kiek lengviau paaiškinti, kodėl dabar, kai pozicijos jau užkariautos, Lietuvai sekasi jas išlaikyti. Turbūt nemažai čia lemia rinkos dydis. Moksliniams tyrimams naudojamų lazerių rinka per maža, kad suviliotų industrijos gigantus, tokius kaip „Siemens“, „Philips“ ar „General Electrics“. Kita vertus, investicijos ir pastangos, kurių reikia norint į tokią rinką įžengti, yra gana didelės – tiek žinių, tiek įrangos požiūriu. Gal todėl Lietuva su savo giliomis lazerių mokslo tradicijomis ir ribotu apetitu rinkai yra natūrali kandidatė šiai nišai užpildyti.
Lietuvos lazerių pramonei išlikti ant bangos leidžia keletas susijusių dalykų. Nuolatinės mokslininkų pastangos išlaikyti padoraus lygio universitetines studijas, sėkminga lobistinė veikla gaunant Vyriausybės finansavimą mokslui ir studijoms pritraukia maždaug pastovų jaunų žmonių srautą į lazerių mokslą. Šie žmonės juk ir yra pagrindinis augimo variklis. 2013 m. Lietuvos lazerininkų bendruomenėje jau buvo apie 600 darbuotojų, iš kurių apie 10 proc. turi mokslų daktaro laipsnį. Lazerininkų diaspora padėjo išpopuliarinti pramonės produktus užsienyje. Be to, visos lazerių įmonės sudaro kažką labai panašaus į pramonės klasterį: verslo ryšiais susijusių įmonių tinklą, kuriame beveik nėra tarpusavio konkurencijos, nes visos įmonės užsiima kiek kitokiais lazerinių technologijų aspektais. Įdomu, kad įmonės iki šiol vengia vilioti darbuotojus vienos iš kitų – beveik negirdėtas riteriškumas verslo pasaulyje. Lazerininkai vis dar primena didelę giminę, kurios sąskrydis kiekvieną vasarą vyksta Bebrusų poilsiavietėje.
Visos sistemos veikia
Neabejotini lazerių pramonės lyderiai – tai UAB „Mokslinė gamybinė firma Šviesos konversija“ (užsieniečiams sakoma tiesiog „Light Conversion“) ir „Ekspla“, gaminančios lazerius moksliniams tyrimams. Štai pora faktų:
- 2011 m. „Šviesos konversija“, teturinti mažiau nei 100 darbuotojų, buvo 27 tarp pramonės įmonių, sumokėjusių daugiausia mokesčių. Kad įsivaizduotumėte kontekstą, pridursiu, kad iš viso vertinta 6650 įmonių, o pirmąją vietą užėmė apie 2500 darbuotojų turinti „Orlen Lietuva“. Be to, 2012 m. „Šviesos konversija“ pripažinta efektyviausia Lietuvos bendrove pagal pelno dalį, tenkančią vienam darbuotojui (280 000 Lt).
- 2011 m. „Eksplai“ buvo suteiktas lazerių „Oskaras“ – „Prism“ premija už fotonikos inovacijas. „Ekspla“ įvertinta už pažangiausią pasaulyje mokslinį lazerį.
- CERN, Kembridžo universitetas, Lawrence’o Livermore‘o nacionalinė laboratorija, NASA, RIKEN Nishinos centras Japonijoje, Kalifornijos universitetas Berklyje, Harvardo universitetas, Oksfordo universitetas, Stenfordo universitetas... Čia tik kelios įstaigos, naudojančios „Šviesos konversijos“ ir „Eksplos“ produkciją.
Lietuvos lazerių pramonė – tai ne tik lazeriai. Jau minėta „Standa“ gamina visus daikčiukus, kuriuos, be lazerių, rasite lazerių laboratorijoje: optinius stalus, precizinius laikiklius, motorizuotus ir rankinius pozicionavimo (stumdymo ir sukiojimo) mazgus bei valdiklius. „EKSMA Optics“ ir „Altechna“ prekiauja įvairiais lazerių optiniais elementais, pradedant paprastais veidrodėliais ir baigiant sudėtingomis sistemomis lazeriniam medžiagų apdirbimui ar mikroskopijai. „Teravil“ gamina terahercinio dažnio spinduliuotės detektorius ir šaltinius, kurie kada nors gal pakeis rentgeno aparatus oro uostuose, „Optida“ dengia lazerių elementus specialios paskirties dangomis, „Geola“ gamina hologramas ir holografijos įrangą, „Brolis Semiconductors“ – puslaidininkinius infraraudonosios srities lazerius, ELAS ir „Workshop of Photonics“ užsiima lazerinio medžiagų mikroapdirbimo technologijomis. O kur dar „Aštuonetas“, kurie lazeriais pjauna, graviruoja, virina, grūdina ir t. t.?
Ir kas toliau?
Tas pats ir VU lazerinėse laboratorijose – visur pilna studentų, artėjant diplominių gynimams, kyla konfliktai, kieno eilė dabar naudotis lazeriu, kavos aparatas vos spėja tiekti pagrindinį mokslo kurą. Paprastomis dienomis kabinetuose ir kavos kambaryje verda diskusijos apie eksperimentus, o tarp kolegų kartais net kyla varžybos, kas elegantiškiau, greičiau ir geriau išspręs tą patį uždavinį.
Kol taip yra, kol išlieka ambicijos būti lyderiais, kol neįsigalėjo požiūris „aš savo padariau, o ant viso kito dėjau“, viskas bus gerai. Bet suvaldyti greitą augimą ir kovoti su konkurentais nebus lengva. Belieka vadovautis keliomis paprastomis Jeremy Clarksono taisyklėmis: dėvėk džinsus. Skaityk knygas. Žmoniškai kalbėk telefonu. Gamink daiktus, kuriuos žmonės nori pirkti. Viskas.
