Pavyzdžiui, nykstančios Floridos panterų rūšies išlikę mažiau nei 100 individų, kurie yra ypatingai imlūs infekcijoms. 1980 metais kačių infekcinės ligos peritonito protrūkis sunaikino daugiau nei pusę gepardų populiacijos, nors peritonito sukėlėjai retai tampa mirtinos ligos priežastimi. Numanoma katastrofos priežastis – labai paplitusi kraujomaiša tarp laukinių kačių.
Tačiau vienas iš kadaise vykdytų eksperimentų, atrodytų, paneigė, jog kraujomaiša kenkia imuninei sistemai. 1997 metais biologė Lori Stevens su kolegomis iš Vermonto universiteto (JAV) tyrė vabalus, užkrėstus kaspinuočiais. Išsiaiškinta, kad kraujomaišos būdu pradėti vabalai parazitui priešinosi ne prasčiau nei normalūs, genetiškai skirtingų tėvų pradėti vabalai.
Neseniai ankstesniame moksliniame darbe pateiktas mintis dar kartą patikrino Richardas Frankhamas iš Macquarie universiteto (Australija). Jis su kolegomis tyrė vaisines museles, kurios dauginasi taip greitai, kad per keletą savaičių galima sukurti ištisas populiacijas kraujomaišos būdu pradėtų palikuonių.
Mokslininkai 11 skirtingų kraujomaišinių muselių grupių bei vieną genetiškai skirtingų muselių grupę užkrėtė ligą sukeliančiomis bakterijomis ir skaičiavo, kiek kurioje grupelėje musių išgyveno bei kiek kiaušinėlių kasdien padeda kiekvienos grupės, kuriose vis labiau įsigalėdavo kraujomaiša, musės.
Palyginus su genetiškai skirtingomis muselėmis, kraujomaišos būdu pradėtų muselių grupėse po bakterinės infekcijos išgyvenusių individų buvo mažiau, buvo padėta ir mažiau kiaušinėlių. Be to, didėjant kraujomaišos laipsniui grupelėje muselės būdavo vis imlesnės ir imlesnės infekcijai.
R.Frankhamas teigia, kad jo eksperimentas yra gana artimas natūralioje gamtoje vykstantiems procesams, kuomet santykinai nedidelė nykstančių gyvūnų grupelė nuolat kryžminasi tarpusavy. Šie rezultatai verčia manyti, kad nykstančioms rūšims gresia vis didesni kraujomaišos laipsnis. Tokie gyvūnai su kiekviena nauja karta tampa mažiau atsparesniais ligoms, todėl lytinės brandos sulaukia mažiau gyvūnų, ir todėl dar didėja kraujomaišos laipsnis.
Kai kurie mokslininkai nemano, kad vaisinių muselių genetika gali padėti suvokti gepardų populiacijos dinamiką. Pavyzdžiui, L.Stevens pažymi, kad bestuburių imuninė sistema yra nepakankamai sudėtinga, kad ją būtų galima lyginti su žinduolių imuninėmis sistemomis. „Nedera šių rezultatų taikyti gepardams ar kitiems žinduoliams“, - sakė mokslininkė.
