Bet tarp tokio atsakymo ir įrodymų apie gyvybės egzistavimą žioji praraja, kurios kol kas įveikti nepavyksta. Ypač sudėtinga ką nors įrodyti už Saulės sistemos ribų: nors dažnai ieškoma biopėdsakų – dujų planetų atmosferose, kurios rodytų ten esant gyvybę – kiekvieną rezultatą dažniausiai galima interpretuoti įvairiai.

Kadangi tvirtai nežinome, kokia įvairi gali būti nežemiška gyvybė, negalime tvirtai ir pasakyti, ar konkrečios aptiktos dujos yra tos gyvybės pėdsakas, ar jas kuria nebiologiniai procesai. Bet galbūt yra kitoks būdas įrodyti gyvybės egzistavimą, nesiremiant įvairiausiomis prielaidomis apie jos biocheminį pagrindą?

Naujo tyrimo autoriai teigia, kad yra: tam reikia žiūrėti ne į vieną planetą, bet į planetas didesniame erdvės regione ir ieškoti didelių panašumų tarp jų.

Toks modelis remiasi dviem savybėmis, kurios turėtų būti būdingos visai gyvybei: panspermija ir teraformavimu.

Egzoplaneta. Shutterstock iliustr.

Panspermija vadinamas gyvybės plitimas tarp kosminių kūnų, pavyzdžiui, mikroorganizmams išgyvenant uolienose, kurias stiprus smūgis išmuša iš vienos planetos, ir joms keliaujant bei nukrentant kitoje. Iš principo gyvybė taip gali pasklisti ne tik toje pačioje planetinėje sistemoje, bet ir nuskristi iki kitų žvaigždžių.

Teraformavimas, plačiąja prasme, yra planetos savybių pritaikymas, kad jos būtų palankesnės gyvybei. Žemėje gyvi organizmai tą daro milijardus metų – keičia atmosferą, formuoja biosferą ir panašiai.

Egzoplaneta. NASA iliustr.

Jei gyvybė į aplinkines planetas patenka iš vienos, kurioje užsimezgė, tikėtina, kad jos poveikis toms planetoms bus panašus. Taigi, laikui bėgant, aplinkinių planetų savybės – atmosferos sudėtis, paviršiaus temperatūra, atspindžio ir spinduliuotės spektras – supanašės.

Naujojo tyrimo autoriai išnagrinėjo, kaip greitai tokios panspermijos ir teraformavimo poveikis gali tapti matomas nagrinėjant erdviškai artimų planetų grupes. Pasirodė, kad užtenka vos 7proc. planetų kokioje nors erdvės dalyje, kurias paveikė teraformavimas, kad viso rinkinio savybių tarpusavio koreliacijos statistiškai reikšmingai atsiskirtų nuo atsitiktinio rinkinio.

Taigi randant vis daugiau egzoplanetų ir matuojant jų atmosferų bei paviršių savybes, netrukus gali pradėti aiškėti labai įdomios koreliacijos.

Tiesa, tyrėjai neįvertino, kiek planetos išsibarsto dėl žvaigždžių judėjimo Galaktikoje – turint omeny, kad panspermija ir teraformavimas, jei jie nėra protingos gyvybės tikslingai vykdomos misijos, turėtų trukti labai ilgai, planetos gali gerokai išsisklaidyti, ir tada rasti koreliacijas bus sudėtingiau. Visgi pabandyti, atrodo, tikrai verta.

Tyrimo rezultatai arXiv.