Neurovisata: mokslininkus glumina nepaprasti panašumai tarp visatos ir žmogaus smegenų

Išsyk pripažinkime, kad nuotraukos ir galaktikų klasterių skaičiavimo būdai smarkiai skiriasi (bet panašumus irgi galima įžvelgti), ypač jei perdėtai stengiamasi išgauti universalų, net fraktalinį sprendimą. Kita vertus, vaizdų panašumo primygtinis teigimas gali būti ir apofenijos, kai panašumas įžvelgiamas ten, kur jo nėra, pavyzdys.

Vaizdiškai smegenų neuronas prilygsta galaktikų telkiniams ir juos jungiančioms paprastosios ir tamsiosios materijos gijoms. Ar tai reiškia, kad kiekvieno iš mūsų kaukolę galima laikyti atskira visata? Kaip šios dvi sistemos gali būti panašios, turint omenyje didžiulį jų mastelio skirtumą? Ar be išorinio smegenų neuronų tinklo ir galaktikų tinklo kosmose panašumo, galėtume gauti objektyvų matą jų panašumui įvertinti? Bolonijos universiteto astrofizikas Francas Vazza ir Veronos universiteto neurochirurgas Albertas Feletti’s, suvieniję savo pastangas, remdamiesi kiekvienas savo moksline disciplina, paskelbė publikaciją žurnale Frontiers of Physics: „Ištyrėme dviejų sudėtingiausių ir kompleksiškiausių gamtos sistemų panašumus – žmogaus smegenų neuronų ląstelių tinklą ir kosminį galaktikų tinklą. Taikydami kiekybinį metodą, tyrinėjome šių dviejų nuostabių sistemų struktūrines, morfologines, tinklo savybes ir atminties apimtį. Siekdami atlikti vientisą abiejų sistemų analizę, mūsų metodikoje atsižvelgėme ne į tikrąjį neuronų ryšį, bet į jo aproksimaciją, pagrįstą paprastu artumu. Atrodo, mūsų analizės atskleistas stulbinantis panašumo laipsnis patvirtina, kad abiejų sudėtingų sistemų saviorganizaciją greičiausiai formuoja panašūs tinklo dinamikos principai, nepaisant radikaliai skirtingų mastelių ir kitaip vykstančių procesų.“ Mokslininkai tyrė abi sistemas įvairiais aspektais – atlikta kiekybinė analizė atskleidė, kad labai skirtingi fizikiniai procesai gali sukurti struktūras, pasižyminčias bendrais sudėtingumo ir organizuotumo lygiais (net jei jų mastelis tarpusavyje skiriasi 27 dydžių eilėmis).