Tam tiesiog reikėjo, kad planeta gyvenimo pradžioje turėtų nemažai vandens. Modeliuose išnagrinėti keli paviršiaus topografijos bei vandens kiekio variantai – visiškai vandeniu padengta planeta, į Žemę panaši planeta, arba šiandieninės Veneros paviršius su skirtingais vandens kiekiais, nuo vos sudrėkusio grunto iki 310 metrų vidutinio gylio vandenyno.
Visais atvejais planetos paviršiuje nusistovėjo stabilios 20-50 laipsnių šilumos sąlygos. Anglies dvideginis pradinėje planetos atmosferoje lengvai susijungė su silikatinėmis uolienomis, taigi jo atmosferoje galėjo likti nedaug.
Viskas pasikeitė maždaug prieš 750 milijonų metų, kai ugnikalnių išsiveržimai sparčiai pakeitė atmosferos sudėtį. Jų metu į orą buvo išmesta labai daug anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o lavos srautai greitai sustingo ir nebesugėrė dujų pertekliaus. Taip prasidėjo nesuvaldomas šiltnamio efektas, vandenynai išgaravo ir Venera tapo tokia, kokia yra dabar.
Šis modelis remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis, kurių teisingumas nėra aiškus. Pirmoji – kad Venera tik susiformavusi atvėso pakankamai sparčiai, jog joje galėjo susikondensuoti skystas vanduo.
Antroji – kad prieš 750 milijonų metų įvykęs paviršių pakeitęs vulkanizmo sustiprėjimas buvo toks vienintelis, o ne paskutinis iš visos serijos panašių įvykių, keitusių Veneros paviršių ir seniau. Tyrimo rezultatai pristatyti ECPS-DPS planetų mokslo bendruomenių jungtinėje konferencijoje.