Deja, du šimtmečius Gideono Mantellio vietą istorijoje temdė jo šlovę pasisavinęs konkurentas. Bet, regis, pasaulis vėl prisimins garsųjį atradėją – naujame spektaklyje apie mokslo užmiršto žmogaus gyvenimą. 1822 m. kasinėjimų Sasekso karjere metu G. Mantellis rado didžiulę fosiliją. Vėliau nustatė, kad tai – pirmas žinomas rastas dinozauro iguanodonto dantis. Batsiuvio sūnus G. Mantellis suprato – fosilija priklauso iki tol nežinomam padarui.
„Mokslininkus kelis dešimtmečius trikdė atrasti dinozauro kaulai. Manyta, kad jie priklausė žmonėms milžinams. G. Mantellis suvokė, kad kaulai priklausė milžiniškam gyvūnui“, – pasakojo naujo spektaklio režisierius „Dinomania“ Jamesas Yeatmanas.
G. Mantellio suvokimas padarė tikrą proveržį. Tiesa, mokslas jau buvo didelių pokyčių išvakarėse – 1859 m. pasirodė Charleso Darvino traktatas „Rūšių atsiradimas“. Prasidėjo kova tarp religinės ir mokslinės evoliucijos teorijų šalininkų.
Religinės teorijos pusėje buvo nemažai mokslininkų, taip pat ir Richardas Owenas. Pastarasis buvo aukštuomenės veikėjas, karališkosios šeimos bičiulis, jis padėjo įkurti Gamtos istorijos muziejų Londone. Tiesa, fosilijų ieškojimas jo niekada netraukė. Pasak vienos iš pjesės autorių Lauren Mooney, jis siekė įrodyti, kad dinozaurai buvo Dievo kūriniai, Dievo pabaisos, o ne mūsų protėviai. Jam puikiai sekėsi (tuo įtikinti).“
G. Mantellio atradimas sukėlė R. Owenui sąmyšį. Bijodamas prarasti autoritetą jis pasitelkė savo įtakingumą ir pasiekė, kad fosilijas imtų vadinti „Dievo sukurtų žvėrių“ fosilijomis, beje, pavartojo ir dinozaurų pavadinimą jiems apibūdinti. „Žmonės mielai tikėjo keistomis mitinėmis būtybėmis, kaip antai, vienaragiais, taigi dinozaurai tuo metu visiems patiko. <...> Šiaip ar taip, atradėjo garbė atiteko ne G. Mantelliui, o R. Owenui“, – pasakojo L. Mooney.
Spektaklis bus rodomas Londono „New Diorama“ teatre nuo vasario 19 iki kovo 23 d. Tai pasakojimas apie R. Oweno triumfą, G. Mantellio savidestrukciją, nuskurdimą. Spektaklyje rodoma, kaip ilgai kentėjusi G. Mantellio žmona Mary pasiima vaikus ir palieka jį.
J. Yeatmano teigimu, pjesės pabaigoje po kritimo nuo arklio apšlubusį G. Mantellį aplanko R. Owenas, kuris pasiėmė iguanodonto dantį. L. Mooney pabrėžia – kai kurios pjesės dalys nėra tikslios istoriniu požiūriu, tačiau siekta kūrybingos adaptacijos ir norėta platesnės temos, kuri būtų aktuali šiuolaikiniame pasaulyje.
„Tai – kūrinys apie išnykimą, apie klimato pokyčius ir apie tai, kas iš tiesų skatina progresą, – teigė L. Mooney. – Klausimai apie mokslo pasiekiamumą tebėra aktualūs ir šiandien. Kiek moterų, kiek įvairių rasių, kiek nepriklausančių elitui žmonių pasiekia progreso per mokslą?“
Leičesterio universiteto paleontologas pritaria, kad šiuolaikiniame moksle neretai vis dar svarbu „savininkiškumas, prieigos kontrolė“. Anot jo, puikus pavyzdys – fosilijų registravimas Kinijoje: „Tai nauja paleontologų aukso karštinė. Kas iš tiesų pamatys fosilijas, priklauso nuo valdžios ir kontrolės, visaip kaip R. Oweno ir G. Mantellio laikais.“
