Ankstyvojo neolito chirurgai, amputuodami seno žmogaus kairįjį dilbį, naudojo užaštrintą titnagą ir elementarius anestetikus, o žaizda buvo gydoma steriliomis sąlygomis, teigia ekspertai.
Įrodymus apie ankstyvąją operaciją aptiko archeologės Cecile Buquet-Marcon ir Anaick Samzun bei teismo medicinos ekspertas Philippe Charlier. Jie tyrinėja vieną Prancūzijoje atrastą kapą, rašo telegraph.co.uk.
Jame atrastas juostinės keramikos kultūros laikotarpiu, kuomet medžiotojais ir rinkėjais buvę europiečiai ėmė verstis žemdirbyste, gyvenusio vyro skeletas, kuriam trūko dilbio ir rankos kaulų.
Testai parodė, jog jo žastikaulis aukščiau alkūnės nukirstas, o tai apibūdinama kaip „iš anksto apgalvota ir sėkminga amputacija“. Manoma, jog pacientas, kuris greičiausiai buvo karys, ranką susižalojo nukritęs, užpultas žvėries ar kaudamasis.
Operacijos metu naudoti skausmą malšinantys augalai, tokie kaip haliucinogeninį poveikį turinti durnaropė. Žaizdai valyti naudotos antiseptinį poveikį turinčios vaistažolės, pavyzdžiui, šalavijas, tvirtina mokslininkai.
„Nemanau, jog galima sakyti, kad operaciją atlikę žmonės buvo gydytojai šiuolaikine prasme, tačiau jie tikrai turėjo medicinos žinių“, – teigė archeologė C. Buquet-Marcon.
Mokslininkai neseniai pranešė Vokietijoje ir Čekijoje aptikę dar dvejus neolito laikų palaikus žmonių, kuriems atliktos amputacijos.
Jau anksčiau žinoma, jog akmens amžiaus gydytojai atlikdavo trepanacijas, kaukolėje išgręžiant skyles, tačiau apie amputacijas iki šiol įrodymų nebuvo.
