2040-aisiais planuojamos misijos zondas tyrinės didžiausio Saturno palydovo ašigalių zonose tyvuliuojančias angliavandenilines jūras. Už Merkurijų didesnis Titanas yra vienintelis mėnulis Saulės sistemoje su tiršta atmosfera. Tiesa, „oras“ ten sudarytas iš azoto ir metano, o atmosferos slėgis Titano paviršiuje kaip manoma turėtų siekti 1,5 Žemės atmosferos slėgio. Turint omenyje, kad Titano trauka tėra 0,14 Žemės traukos, toks slėgis yra didelis. Vis dėlto tame mėnulyje labai šalta – temperatūra siekia -179 °C.
Apibendrinus zondų „Voyager“ ir „Cassini“ siųstus duomenis, taip pat zondo „Huygens“ nusileidimo metu gautą informaciją, nustatyta, kad Titano ašigalių regione yra trys didelės poliarinės jūros, sudarytos iš skysto metano ir etano – panašiai, kaip ir gamtinės dujos.
Didžiausia Titano jūra vadinama Krakeno jūra (Kraken Mare). Ją „Cassini“ atrado 2007 m. Ji tyvuliuoja šiauriniame Titano pusrutulyje, tarp 60 ir 80 lygiagretės. Jos plotas – apie 400 tūkst. kvadratinių kilometrų. Manoma, kad ji gali būti vidutiniškai 160 metrų gylio, o vietomis gylis gali siekti ir 300 metrų. Dėl Saturno gravitacijos toje jūroje vieni kitus kaitalioja potvyniai ir atoslūgiai. NASA planuoja kaip tik į šią jūrą nuskraidinti ir panardinti pirmąjį povandeninį kosminį zondą.
Titano zondo konceptas kuriamas Žemės vandenynuose plaukiojančių povandeninių laivų pagrindu. Planuojama, kad zondas svers apie vieną toną ir bus varomas elektra. Jo misija Titane turėtų trukti 90 parų. Per tą laiką jis Krakeno vandenyse turėtų nuplaukti apie 2 tūkst. km.
Kadangi povandeninis zondas bus pailgos formos, jį į jūrą turėtų nuleisti sparnuotas erdvėlaivis, panašus į X-37. Toks aparatas atlaiko viršgarsinio greičio perkrovas įskriejus į atmosferą. Nuleidęs povandeninį laivą, erdvėlaivis įkristų į Krakeno jūrą ir joje paskęstų. Tuo tarpu laivas liktų plūduriuoti angliavandenilinės jūros paviršiuje. Atlikus orientacijos ir kitas sisteminio derinimo procedūras, zondas pradėtų „poangliavandenilinę“ savo misiją. Kadangi atstumas tarp Žemės ir Titano yra labai didelis, zondas veiktų autonomiškai.
Povandeninio zondo sraigtus suktų 1 kW galios radioterminis Stirlingo generatorius. Jo energija ne tik plukdytų laivą, bet ir maitintų elektroniką elektros energija ir saugotų ją nuo šalčio. Deja, Titane yra taip šalta, kad generuojama šiluma Titano paviršiaus skysčius užvirintų – į tai irgi reikės atsižvelgti projektuojant laivo korpusą. NASA planuoja, kad zondas galės plaukti maždaug 3,2 km/val. greičiu.
Povandeninis laivas duomenis siųs ne į orbitinį zondą (tai smarkiai padidintų misijos sąnaudas), o tiesiai į Žemę – didžiule „nugaros peleką“ primenančia antena. Misijos metu laivas 16 val. per parą bus išnėręs ir komunikuos su Žeme. Tikimasi, kad tokiose platumose gali pasitaikyti debesų properšų, pro kurias galbūt pasirodys ir fantastiški Saturno vaizdai.
Kaip ir žemiškuose povandeniniuose laivuose, zonde veikiausiai bus naudojamos balasto talpyklos, bet jų konstrukcija dar nėra sukurta. Metanas ir etanas – ne vanduo, o Titane sąlygos visai kitokios negu Žemėje.
Titano zondo misijos tikslų NASA kol kas nekonkretizuoja.
