Žemyne jau gyveno mūsų evoliuciniai pusbroliai ir pusseserės – neandertaliečiai, kurie, pasak pastarojo meto tyrimų, galėjo pasigirti gana pažangia kultūra ir technologijomis, rašoma theconversation.com. Bet per kelis tūkstančius metų neandertaliečių neliko, o mūsiškiai toliau plito po visus pasaulio kampelius.
Tarp tyrėjų verda karšti ginčai, kodėl gi išnyko neandertaliečiai. Dvi pastarojo meto teorijos konkuruoja su neseniai iškelta teorija dėl atkeliavusių šiuolaikinių žmonių ir klimato kaitos.
Sprendžiant iš neandertaliečių genetinės medžiagos, rastos visų šiuolaikinių, ne Afrikoje gyvenančių žmonių organizmuose, tarp dviejų žmonių rūšių buvo ryšių, netgi seksualinių. Tikėtina, kad tarp jų būta ir kitokių sąveikų.
Dalies tyrėjų nuomone, jie taip pat galėjo varžytis dėl maisto ir dėl žaliavos akmeniniams ginklams. Kiti mano, kad vyko žiaurių susirėmimų, netgi karų, būtent dėl to neandertaliečiai galėjo išnykti.
Idėja skamba patraukliai, ypač turint omenyje šiurpią žmonijos karų istoriją. Kita vertus, įrodyti, kad senovėje vyko karas, – gana sudėtinga užduotis tyrėjams.
Karas ar žudynės?
Tyrimai, paremti naujais įrodymais, vis paankstina pirmo žmonių karo datą, kita vertus, ieškant tokių įrodymų, susiduriama su nemažai problemų.
Tik gerai išsilaikę kaulai su ginklų padarytais sužalojimais gali būti patikimas kautynių įrodymas. O kaip atskirti žudynes ar šeimų vaidus nuo priešistorinio karo?
Regis, į šį klausimą atsakė keli aptikti masinių žudynių atvejai – kai ištisos bendruomenės buvo išžudytos, o jų nariai visi drauge palaidoti keliose Europos vietose neolito laikotarpiu (prieš 12 000–6 000 metų, žemdirbystės atsiradimo laikotarpiu).
Kurį laiką po šių atradimų klausimai nutilo, imta manyti, kad dėl ūkininkavimo pagausėjo gyventojų, todėl jų grupės ėmė kovoti tarpusavyje. Vis tik ankstesnio laikotarpio masinių žudynių įrodymai – rinkėjų ir medžiotojų kaulai vėl paskatino debatus.
Karo apibūdinimas
Dar vienas sunkumas – rasti priešistorinėms visuomenėms pritaikomą karo apibūdinimą, kuris nebūtų toks platus ir abstraktus, kad nebetektų prasmės.
Pasak socialinės antropologijos atstovo Raymondo Kelly, genčių santvarkoje gyvenančiose bendruomenėse galėjo vykti žmonių grupių žudynių, tik jose dalyvavusieji ne visada laikė jas karu.
Pavyzdžiui, vykdant teisingumą už žmogžudystę, raganavimą ar kitokiu socialinius nusižengimus, kaltininką galėjo užpulti kelios dešimtys žmonių. Kita vertus, tokiose visuomenėse vieno žmogaus užpuolimas ir nužudymas koordinuotos grupės dažnai laikomas karo veiksmu.
Žvelgiant iš šalies, abu scenarijai atrodo identiški, ir vis tik vienas laikomas karu, kitas – ne. Karą veikiau apibūdina socialinis kontekstas, nei žmonių skaičius.
Šiuo atveju vadovaujamasi tam tikra logika – vienos grupės narys laikomas savo bendruomenės atstovu, todėl tampa taikiniu. Pavyzdžiui, grupė gali nužudyti kitos bendruomenės narį, keršydama už išpuolį, nors auka tame išpuolyje nedalyvavo.
Taigi karas – požiūris, susijęs su abstrakčiu mąstymu ir tam tikrais fiziniais veiksmais. Tokių karo veiksmų vyrai (įprastai jie) gali imtis prieš moteris ir vaikus, taip pat ir prieš vyrus. To įrodymai – rasti šiuolaikinių žmonių protėvių skeletai.
Ką rodo iškasti radiniai
Kaip visi išvardinti pasvarstymai susiję su klausimu, ar šiuolaikiniai žmonės ir neandertaliečiai tarpusavyje kariavo?
Nėra abejonių, kad neandertaliečiai patyrė smurto, tai rodo iškastų kaulų, daugiausia kaukolių, sužeidimai bukais daiktais. Tiesa, dauguma šių radinių – iš ankstesnio laikotarpio, kai šiuolaikiniai žmonės dar nebuvo atkeliavę į Europą, vadinasi, įvyko ne per dviejų žmonių rūšių atstovų susidūrimus.
Įvairių ginklų sužeidimų yra ir ant šiuolaikinių žmonių protėvių kaulų, tiesa, dauguma – iš laikotarpio, kai jau buvo praėję keli tūkstančiai metų po neandertaliečių išnykimo.
Praktiškai visi rasti sužeisti neandertaliečių kaulai – vyrų. Tai veikiau susirėmimų tarp vyrų, nei karo įrodymai.
Nėra abejonių, kad neandertaliečiai smurtavo, kita vertus, jų veiksmai vargiai atitiktų šiuolaikinę karo sampratą. Tikėtina, kad susidūrus nedidelėms neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių bendruomenėms (nors tvirtų to įrodymų nėra), galėjo kilti kivirčų ir smurto protrūkių, tačiau tokių vaidų karu nepavadinsi.
Ant šiuolaikinių žmonių iš ankstyvojo paleolito laikotarpio (prieš 50 000–12 000 m.) skeletų rasta smurto žymių, tokių pačių rasta ir ant mezolito ir neolito laikotarpio atstovų kaulų, tik neaišku, kokio pobūdžio šie sužeidimai.
Grįžtant prie klausimo, ar šiuolaikiniai žmonės kalti dėl neandertaliečių išnykimo, verta paminėti, kad daugelyje Europos dalių neandertaliečiai buvo išnykę dar prieš atkeliaujant mūsų protėviams. Tai rodo, kad nėra pagrindo kaltinti šiuolaikinių žmonių protėvių.
Neandertaliečių gyvenamas miškingas vietoves stipriai sumažino dideli klimato pokyčiai. Šiuolaikinių žmonių protėviai, nors neseniai iškeliavę iš Afrikos, regis, sugebėjo geriau prisitaikyti prie kitokios aplinkos, prieš vis šaltesnių orų, kurių greičiausiai neištvėrė neandertaličiai.
Pirmi šiuolaikiniai europiečiai galėjo būti pirmi žmonės, stoję į organizuotas kovas, kita vertus, negalime tvirtinti, kad būtent dėl jų elgesio išnyko neandertaliečiai. Jie galėjo tapti natūralios planetos evoliucijos aukomis.
