Nors šiuo metu planeta nėra geologiškai aktyvi, praeityje joje tikrai būta ir ugnikalnių išsiveržimų, ir kitokių kataklizmų. Kai kurie iš jų galėjo reikšmingai performuoti Cereros paviršių, iškeldami aukštus kalnus, kurie silpname gravitaciniame lauke išlieka nesunykę milijardus metų.

Dabar pristatyta vieno tokio kalno analizė, rodanti, kad jis yra labai jaunas, vos kelių šimtų milijonų metų amžiaus. Ahunos kalnas yra keturių kilometrų aukščio ir septyniolikos kilometrų skersmens struktūra, primenanti senovinį ugnikalnį. Mažą amžių išduoda labai lygūs, asteroidų krateriais neišmarginti jos šlaitai.

Toks mažas amžius yra netikėtas, nes iki šiol manyta, kad Cereroje bet koks vulkanizmas turėjo nurimti daug seniau, o visa planeta – užšalti. Ties Ahunos kalnu „Dawn“ zondas aptiko ir gravitacijos anomaliją, kuri padėjo išsiaiškinti kalno kilmę. Anomalija pasirodė esanti Cereros mantijos dalis, iškilusi aukštyn išsiveržusi pro plutą į paviršių. Mantijos medžiaga sudaryta iš vandens bei įvairių kietų mineralų, kitaip tariant, purvo.

Toks purvo vulkanas Cereroje galėjo egzistuoti ir tada, kai uolienos jau buvo ataušusios. Manoma, kad skysto vandens po paviršiumi Cereroje gali būti dar ir dabar. Modelis paaiškina ir cheminę kalno sudėtį: Ahunos šlaituose matoma daug druskų. Tokio masto skysčio išsiveržimo pėdsakas – unikalus radinys ne tik Cereroje, bet ir visoje Saulės sistemoje, tad tolesni tyrimai labai padės suprasti, kaip vystosi skysčio mantijas turintys objektai, pavyzdžiui didžiųjų planetų palydovai.

Cerera – nykštukinė planeta, iki 2006 metų buvo laikyta asteroidu. Ji buvo pirmasis atrastas asteroidas, tačiau po astronomų susirinkimo paskelbta nykštukine planeta. Cerera yra tarp Marso ir Jupiterio.