Noras išbandyti vis ką nors nauja ir žingeidumas, lydėjęs merginą visų studijų metu, Juliją atvedė į Londono Imperatoriškąjį Koledžą. Ten studijuodama magistrantūrą ji susižavėjo neuromokslais.
Šiuo metu mokslininkė subūrusi tarptautinę 6 tyrėjų komandą visa galva pasinėrė į eksperimentinius darbus savo „Krupic Lab“ laboratorijoje, įsikūrusioje Kembridžo universitete. Mokslininkė aiškinasi žmogaus orientavimosi erdvėje funkcijas, kurias mūsų smegenyse atlieka įgimta GPS sistema, esanti hipokampe. Ji tikisi, kad šie tyrimai vieną dieną padės greičiau diagnozuoti ir efektyviau išgydyti Alzheimerio ligą.
Savęs ieškojimai
Savo gyvenimą Julija jau pirmuose kursuose siejo su akademine ir moksline veikla, bet baigusi bakalauro studijas pajautė, kad fizika nėra ta sritis, kuri ją visiškai įtrauktų. Todėl bakalauro studijų baigimo metai – 2006-ieji buvo paženklinti intensyviomis savo vietos paieškomis.
Jaunoji mokslininkė prisipažįsta, kad tuo metu ją domino pačios įvairiausios galimybės, ne viena sritis ir net ne konkretus universitetas ar šalis. Jauna mergina netgi svarstė kuriam laikui padaryti pertrauką moksle ir pasidairyti po pasaulį. Ji gavo kvietimą dirbti vienoje marketingo vystymu užsiimančioje įmonėje Londone. Būta ir svarstymų tęsti teorinės fizikos mokslus Amsterdamo universitete.
„Fizika yra vienas brandžiausių ir labiausiai pažengusių mokslų pasaulyje, eksperimentinės mokslininkų komandos yra milžiniškos. Šioje mokslo srityje tiek daug jau visko padaryta, o man norėjosi į mokslą įnešti kažkokių naujovių ir palikti savo indėlį jame. Didelėse komandose ir brandžiose mokslo srityse tai padaryti yra žymiai sunkiau“, – apsisprendimą pasirinkti kitą mokslą prisiminė Julija.
Troško mokslinio darbo
Mergina nusprendė imtis tyrimų palyginus naujoje neuromokslų srityje. Pasak mokslininkės, dėl technologinių apribojimų dabar mes mažiausiai suprantame apie labai didelius pasaulius (pvz., astrofiziką) ir labai mažus – smegenys būtų vienas iš jų.
Taip mergina išvyko į Londono Imperatoriškąjį Koledžą studijuoti magistrantūrą biologinių procesų vaizdavimo mokslų srityje. Šių studijų metu jos pasirinktas magistro projektas buvo susijęs su smegenėlių tyrimu ir tapo pirmąja pažintimi su neuromokslais.
„Moksle man didžiausia vertybė yra smalsumas ir pasitenkinimas atradus kažką naujo. Dabar jaučiu, kad darau tai, ko man reikia, tai yra įdomu ir prasminga“, – sakė Julija.
Didžiausias jaunos merginos mokslinių tyrimų ir profesinio kelio įkvepėjas ir mokytojas buvo jos doktorantūros darbo vadovas, Nobelio premijos laureatas Johnas O’Keefe’as, Juliją išmokęs pasikliauti savo vaizduote.
Mokslininkui būtinas ryžtingumas ir nepasidavimas nesėkmės nuotaikoms, nes kaip teigia mergina, daugybę eksperimentų, kuriuos atliko ir ji pati ir kiti mokslininkai, gyvenimą baigia stalčiuje, o ne mokslo žurnalų publikacijose.
„Nesėkmės mokslininko darbe yra neišvengiamybė – jų būna tikrai labai daug. Todėl reikia užsispyrimo, sugebėjimo nepasiduoti neigiamoms emocijoms, iš naujo atsistoti ant kojų ir tęsti darbus“, – mokslo žmogui būdingas savybes vardijo Julija.
Aiškinasi, kaip mes prisimename vietas ir įvykius
Nors jaunoji tyrėja kuklinasi teigdama, kad jos mokslinė veikla iki šiol buvo labai abstrakti, jaunoji tyrėja jau yra paskelbusi kelis savo darbus apie smegenų kristalų struktūras ir jų simetriją žurnaluose „Science“, „Nature“. Juose J. Krupič aprašinėjo, nuo ko priklauso smegenų kristalų išsidėstymo struktūra ir kaip vietos neuronai leidžia spręsti žmogui ar gyvūnui, kur jis yra.
„Smegenyse mane labiausiai domino ir tebedomina – tinklinės neuronų ląstelės (grid cells). Jų aktyvumo laukai išsidėsto labai tvarkingai kaip kristalas. Anksčiau buvo manoma, kad ta struktūra yra nekintama. Mano publikuoti darbai parodė, kad neuronų ląstelių struktūra gali keistis priklausomai nuo aplinkos geometrijos“, – trumpai atradimą pristatė Julija.
Pagrindinis klausimas, į kurį mergina ieškojo atsakymo, kaip vyksta neuronų ląstelių pasiskirstymas ir išsidėstymas, ką tai duoda mūsų supratimui apie erdvės reprezentacijos formavimąsi – kokius veiksmus tai mums leidžia atlikti naviguojant.
„Ką jau pavyko išsiaiškinti mokslinių tyrimų metu – žmonės, kurie praranda šią smegenų sritį, nebesugeba suformuoti naujų epizodinių prisiminimų (pvz., neprisimena šnekėję su draugu telefonu vos jam padėjus ragelį)“, – pasakojo neuromokslininkė.
Mokslininkei rūpi panaudoti tai, ką ji išmoko apie smegenų sistemos dalį, vadinamą hipokampu. Ši smegenų žievės dalis leidžia mums orientuotis ir naviguoti erdvėje, dalyvauja emocijų ir atminties mechanizmų formavime.
„Noriu suprasti, kaip mes prisimename vietas ir epizodus, kurie atsitinka tose vietose. Išsiaiškinti, kas yra epizodinė atmintis apskritai, kaip ji išsaugoma, kaip mes randame išsaugotą informaciją po kažkiek laiko, kaip ji atitinka tikrovę“, – išsikeltus mokslinius tikslus dėstė tyrėja.
„Krupic Lab“ – atminties pėdsakų paieška
2017 m. lapkritį Kembridžo Fiziologijos, raidos ir neuromokslų fakultete formaliai atsidariusi „Krupic Lab“ laboratorija eksperimentinius darbus pradėjo praėjus vos pusmečiui – 2018 m. gegužę.
„Laboratorija susikūrė greitai, gal net per greitai“, – juokiasi mokslininkė. Didelė ji nebus – dabartiniai 6 Julijos tarptautinės komandos nariai jai atrodo optimalus variantas, nes ji nenori tik formaliai vadovauti ir patarinėti. Mokslininkė neplanuoja atsisakyti jai taip patinkančio eksperimentinio darbo laboratorijoje.
Julija labai džiaugiasi, kad patyrę mokslininkai pasitikėjo jos jėgomis ir moksline vizija bei suteikė galimybę atlikti savarankiškus tyrimus savo laboratorijoje.
„Labai svarbu daryti tai, kas tau patinka. Mes tiek daug laiko gyvenime praleidžiame dirbdami, todėl esu labai laiminga, kad sugebėjau gauti poziciją, kuri man suteikia galimybę dirbti mano taip mėgstamą mokslinį darbą“, – džiaugėsi J. Krupič.
Hipokampo ir alzheimerio ligos tyrimais užsiima nemažai mokslininkų ir šių tyrimų idėjos yra gana brandžios, bet atminties engramų (fizinių atminties pėdsakų) paieška smegenyse užsiima vienetai.
„Krupic Lab“ mokslininkų komanda kaip tik nagrinės engramas, atminties saugojimo procesus, aiškinsis, kaip informacija ar įspūdžiai, kurie buvo patirti seniai, po tam tikro laiko sugrįžta į žmonių mintį ir kas atsitinka, kai nebegalima to padaryti (susirgus tam tikra liga). Psichologai, biologai, medikai, neuromokslininkai, inžinieriai laboratorijoje aiškinsis, kas yra atmintis, kaip informacija yra išsaugoma ir kaip ji yra pasiimama bei sugrąžinama į žmogaus mintis.
„Pavyzdžiui, jūs išvažiavote atostogų ir po metų sėdint su taure vyno jūs atsiminsite jas. Mes siekiame išsiaiškinti, kas vyksta smegenyse, kai jūs atsimenate potyrius, įvykusius seniai. Ar tie prisiminimai gali visiškai sutapti su buvusia realybe?“, – šiuo metu atliekamų tyrimų planus atkleidė laboratorijos vadovė.
Julijos stiprybė – fizikos žinios
Mokslinėse laboratorijose dažnai prireikia prietaisų, leidžiančių įgyvendinti, paspartinančių ar automatizuojančių tam tikrus mokslinių eksperimentų etapus. Šioje vietoje Julijos inžinerinės ir fizikos žinios jai labai praverčia – ji pati kuria naują tyrimų įrangą. Atlikdama savo doktorantūros tyrimus ji sumontavo dvifotonį mikroskopą, integruotą su virtualia erdve, gyvūnų navigacijai stebėti.
„Stiprioji mano vieta yra sugebėjimas pritaikyti mano bakalauro studijų metu įgytas fizikos žinias biologinių procesų nagrinėjimui. Savo magistro darbe aš taikiau algoritmus ir programavimą, kurie egzistavo kitose mokslo srityse, sričiai, kurios man reikėjo“, – pasakoja tyrėja.
Dar vienas naujas dalykas, ką daro Julija laboratorijoje – bendradarbiauja su neurologais ir su žmonėmis, kurie užsiima molekuline biologija.
„Jie padeda suprasti, kas atsitinka su smegenimis, susirgus tam tikromis ligomis, pvz. Alzheimeriu. Tuomet žmonės užmiršta daug dalykų ir nebegali gyventi normalaus gyvenimo“, – pasakojo Julija.
Nors laboratorija nesikoncentruoja į paieškas metodų, kurie padėtų išgydyti tam tikras ligas, bet Julija džiaugtųsi, jei jos laboratorijoje atlikti tyrimai ateityje padėtų greičiau diagnozuoti ir išgydyti Alzheimerio ligą.
Svarbu turėti iš ko mokytis
Mergina ateityje labai norėtų aktyviau bendradarbiauti ir užmegzti tvirtesnius santykius ne tik su įvairių mokslo sričių Kembridžo, bet Vilniaus universiteto mokslininkais.
„Su Lietuvos lazerių firmos „Ekspla“ atstovais, kurių kuriami produktai yra aukščiausio lygio, jau esame kūrę ir testavę lazerinius šviesos šaltinius, pritaikomus mūsų eksperimentuose. Ateityje labai norėčiau prisidėti prie neuromokslų krypties aplinkos kūrimo Vilniaus universitete“, – sako Julija.
Didžiausiuose ir geriausiuose pasaulio universitetuose jau yra susiformavusi stipri mokslinė terpė, kurioje pats mokslininkas gali ne tik duoti naujų žinių, bet ir pats jų pasisemti iš kitų patyrusių tos srities autoritetų. Iš Lietuvos universitetų Julija pasiėmė, kas, anot merginos, juose yra išskirtinai vertinga.
„Lietuvos universitetuose mes turime be galo didelius žinių ir technologijų turtus, gilias fizikos mokslo tradicijas. Toks mokslo sistemos nuodugnumas retai aptinkamas net pačiuose geriausiuose pasaulio universitetuose“, – įsitikinusi VU alumnė.