„Visuomenė labai greitai pamiršo, kad iki praėjusio amžiaus vidurio, kol buvo įdiegtos masinio skiepijimo programos, infekcinės ligos buvo pagrindinė kūdikių ir vaikų mirtingumo priežastis. Norėčiau paklausti skiepų priešininkų: ar norėtumėte prie to grįžti ir išgyventi šias tragedijas?“, – klausia Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja prof. dr. Aurelija Žvirblienė, daugelį metų skyrusi imuninės sistemos tyrimams.

Su imunologe kalbamės apie mokslo pasiekimus, skiepų naudą, maisto papildų pardavėjų triukus, sveikatą ir literatūrą.

– Daugelis mano, kad mokslininkai sėdi užsidarę savo laboratorijose ir daro kažkokius gal ir svarbius, bet nesuprantamus dalykus. Man asmeniškai atrodo, kad mokslininkai yra labai laimingi žmonės, nes jie dažniausiai labai mėgsta savo darbą, labai domisi tuo, ką daro, ir dirba kūrybinį darbą. Kaip yra iš tikrųjų?

– Jūs teisi, mokslininkų darbas iš tiesų yra kūrybinis – pirmiausia gimsta idėja, mokslinė hipotezė, o po to sukuriamas kažkoks naujas produktas arba gaunamas įdomus mokslinis rezultatas. Tai yra kūryba ir tiesiogine prasme, nes mokslininkai rašo straipsnius ir projektus, kur turi būti aiškiai ir įtikinamai išdėstyta mokslinė mintis, sukuriamas savotiškas siužetas.

Visuomenė turbūt mažai žino apie mokslininkų kasdienybę. Kartais jie laikomi vos ne veltėdžiais, kurie tik veltui eikvoja biudžeto pinigus ir dar reikalauja didesnių atlyginimų. Iš tiesų šiuolaikinis mokslininkas nesėdi vien užsidaręs laboratorijoje, atitrūkęs nuo viso pasaulio. Svarbu gauti finansavimą savo moksliniams sumanymams įgyvendinti, tad nuolat reikia rašyti projektus ir dalyvauti konkursuose, kur konkurencija būna labai didelė. Bent jau Lietuvoje yra tokia situacija, kad iš biudžeto mokslininkai gauna tik atlyginimą, kuris yra gana žemas, o tyrimams reikalingus pinigus turime užsidirbti iš projektų, užsakomųjų darbų ir pan.

Gyvybės mokslų srityje moksliniai tyrimai labai brangiai kainuoja, jiems atlikti būtini įvairūs reagentai, modernūs prietaisai, taigi, mokslininkai turi būti geri vadybininkai ir mokėti „parduoti“ savo idėjas, kad galėtų išgyventi. Šalia mokslinių tyrimų, dauguma mokslininkų taip pat dėsto studentams, užsiima mokslo populiarinimo ar švietėjiška veikla, dalyvauja kaip ekspertai įvairiose komisijose – tokia įvairiapusė veikla ir sudaro mokslininko kasdienybę.

– Kodėl Jūs pasirinkote mokslininkės kelią? Kodėl būtent imunologijos sritį?

– Dar besimokydama mokykloje domėjausi gamtos mokslais ir medicina, tad pasirinkau Biochemijos studijas Vilniaus universitete. Ši specialybė visada turėjo gerą reputaciją, mokytis buvo įdomu, nesigailiu ją pasirinkusi. Baigusi universitetą, apie imunologiją neturėjau jokio supratimo, nes šis dalykas mums nebuvo dėstomas, bet išvykau stažuotis į Maskvos Molekulinės biologijos institutą, kur ir pradėjau dirbti šioje srityje. Galima sakyti, kad tiesiog palankiai susiklostė aplinkybės, kurios nulėmė mano tolesnę mokslinę veiklą.

– Kokie didžiausi iššūkiai tenka imunologams? Kokias opiausias problemas tenka spręsti? Ar šiuolaikinių žmonių imunitetas stipresnis nei mūsų protėvių, ar galima sakyti, kad esame atsparesni ligoms ar atvirkščiai?

– Imunologija yra labai svarbus mokslas, be kurio neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės medicinos. Bet kuri medicinos sritis yra glaudžiai susijusi su imunologija, nes norint suprasti tokių ligų, kaip infekcinės ligos, alergijos, vėžiniai susirgimai, autoimuninės ligos, priežastis ir eigą, būtinos žinios apie mūsų imuninę sistemą. Šis mokslas labai įdomus, nuolat besivystantis, per pastaruosius dešimtmečius padaręs didžiulę pažangą. Pavyzdžiui, būtent imunologijos pasiekimai leido sukurti naujus efektyvius vaistus prieš vėžį ir prieš kai kurias uždegimines ligas, vadinamąją biologinę terapiją.

Ši medicinos sritis labai sparčiai vystosi, atsiranda vis naujų, efektyvesnių vaistų. Ar šiuolaikinių žmonių imunitetas silpnesnis, nei mūsų protėvių? Nemanau, tiesiog šiais laikais geriau gyvename, sočiau maitinamės, todėl mūsų imuninės sistemos ląstelės gali geriau atsinaujinti. Aišku, yra visokių neigiamų veiksnių, turinčių įtaką mūsų imuninei sistemai – aplinkos užterštumas, vaistų vartojimas, mikrobiotos pokyčiai ir panašiai, kurie gali mažinti atsparumą ligoms ir didinti tam tikrų ligų riziką.

– Daug gandų, gąsdinimų, baisių istorijų galima prisiskaityti apie skiepus. Kaip vertinate šiuolaikinių tėvų madą neskiepyti vaikų?

– Suprasdama, kaip kuriami ir kaip veikia skiepai, negaliu kitaip vertinti – tik neigiamai. Ne kartą esu pasisakiusi apie skiepų naudą ir apie tas išgalvotas istorijas, kurios skleidžiamos apie skiepus, pavyzdžiui, apie tai, kad neva skiepai sukelia autizmą arba lėtinio nuovargio sindromą. Šie gandai neturi jokio mokslinio pagrindo, jie viešai pripažinti kaip klastotė, o jų autoriai sulaukė pelnyto atpildo.

Vis dėlto visuomenė linkusi ir toliau tikėti tomis istorijomis, tėvai agituojami neskiepyti vaikų. Tiesą sakant, niekada negalėjau suprasti ir iki šiol nesuprantu, kam tie gandai naudingi ir kodėl jie skleidžiami. Tai, kad skiepai išnaikino tokias pavojingas ligas, kaip raupai ar poliomielitas, yra nepaneigiamas faktas. Taip pat turime žinoti tai, kad nepaskiepijus vaikų, jie gali susirgti tokiomis ligomis, kaip kokliušas, difterija ar tymai. Pavieniai šių ligų atvejų atvejai nuolat registruojami, tad šių ligų rizika išlieka, o jų pasekmės gali būti tragiškos.

Visuomenė labai greitai pamiršo, kad iki praėjusio amžiaus vidurio, kol buvo įdiegtos masinio skiepijimo programos, infekcinės ligos buvo pagrindinė kūdikių ir vaikų mirtingumo priežastis. Norėčiau paklausti skiepų priešininkų – ar norėtumėte prie to grįžti ir išgyventi šias tragedijas?

– Dabar yra daugybė skiepų ir suaugusiems. Ar patartumėte skiepytis visais įmanomais skiepais? Tarkime, ar būtina kasmet skiepytis nuo gripo? Nuolat kyla diskusijų, ar tai tikrai vakcina nuo būtent tų metų viruso, kai kurie pasiskiepiję vis tiek suserga, o nesiskiepiję – atvirkščiai išvengia gripo.

– Skiepai, kaip ir bet kuris kitas farmacinis preparatas, reikalingas tais atvejais, kai norima apsisaugoti nuo ligos. Pavyzdžiui, jei rengiatės vykti į egzotiškas šalis ir norite išvengti ten siaučiančių infekcinių ligų, turite pasiskiepyti. Jei susirgti nebijote ir norite rizikuoti – galite nesiskiepyti.

Dėl gripo – sunku ką nors patarti, tai kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Gripas daugumai žmonių nėra mirtinai pavojinga liga, dažniausia nuo jo pasveikstama, nors būna sunkių komplikacijų, nuo kurių skiepai gali apsaugoti.

Aš asmeniškai kasmet skiepijuosi nuo gripo ir patariu skiepytis savo šeimos nariams. Kodėl reikia skiepytis kasmet? Nes gripo virusas labai kinta, mutuoja ir pas mus atklysta vis kitos gripo viruso atmainos, todėl susidaręs imunitetas būna gana trumpalaikis. Tas tiesa, kad kai kurie žmonės neserga gripu net ir nepasiskiepiję – tai priklauso nuo imuninės sistemos.

– Kaip pati saugote savo sveikatą? Jau užsiminėte, kad skiepijatės, o ar vartojate maisto papildus?

– Neturiu jokių ypatingų receptų, kaip saugoti savo sveikatą. Nesilaikau jokių ypatingų dietų, negeriu, nerūkau. Kaip jau minėjau, kasmet skiepijuosi nuo gripo, taip pat esu pasiskiepijusi nuo erkinio encefalito, nes dažnai būnu gamtoje ir erkės mane „mėgsta“.

Jokių maisto papildų nevartoju. Manau, jei mityba yra pakankama ir visavertė, nėra jokios būtinybės eiti į vaistinę ir ten pirkti papildus, geriau sugraužti obuolį ar morką. Apskritus metus turime galimybę įsigyti šviežių vaisių ir daržovių, tad su maistu galime gauti daugelį reikalingų mineralų ir vitaminų. Išimtis yra vitaminas D – dėl mūsų mitybos ypatumų ir dėl saulės stokos daugumai žmonių šio vitamino trūksta.

Laikausi nuomonės, kad vitaminus ir maisto papildus reikėtų vartoti pasitarus su gydytoju, o ne pasiklausius reklamos, nes apie jų būtinybę ir tariamą poveikį imuninei sistemai skleidžiama daug netiesos.

Štai viena papildus ir vitaminus platinanti kompanija savo klientams aiškina, neva mūsų dirvožemis toks blogas, kad jame užaugintos daržovės ir vaisiai beveik neturi mineralų ir vitaminų, todėl norint gauti šių medžiagų dienos normą, reikėtų suvalgyti 50 kg daržovių per dieną. Kad būtų įtikinamiau, parodomas pilnas daržovių karutis – išties per dieną tiek suvalgyti neįmanoma.

Atsiranda lengvatikių, kurie patiki šia dezinformacija ir pakloja už šios kompanijos vitaminų buteliuką daugiau nei 100 eurų (nes kitų gamintojų vitaminai neva nėra tikri vitaminai), naiviai tikėdamiesi sustiprinti savo imuninę sistemą. Manau, kad tiek mokslininkams, tiek žurnalistams reikėtų daugiau kalbėti šiomis temomis, pateikti tikrų mokslinių faktų ir neleisti mulkinti žmonių.

– Esate padariusi ne vieną svarbų atradimą, įvertinta premijomis ir apdovanojimais. Kaip Jums atrodo, ar lietuviai mokslininkai kada nors gaus Nobelio premiją? Ir iš viso, ar mokslininkams svarbūs įvertinimai ir padovanojimai?

– Žiniasklaidoje dažnai minimas mūsų kolega Virginijus Šikšnys, kuris yra realus kandidatas gauti Nobelio premiją. Tikiu, kad taip ir bus, nes jo darbai jau ne kartą buvo įvertinti tarptautiniu mastu, jis yra gavęs daug prestižinių apdovanojimų. Labai džiugu, kad mūsų mokslininkai garsina Lietuvos vardą pasaulyje, tai kelia mūsų universiteto ir Lietuvos prestižą, o visuomenė gali daugiau sužinoti apie mokslininkus ir jų darbus. Be abejo, apdovanojimai ir įvertinimai svarbūs kiekvienam mokslininkui, nors neabejoju, kad niekas nedirba vien dėl to, kad juos gautų.

– Esate gavusi apdovanojimą už lietuvių kalbos puoselėjimą. Ar domitės kalba, literatūra? Kokių dar pomėgių turite? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Man šis apdovanojimas labai mielas, džiaugiuosi jų gavusi. Literatūra užima labai svarbią vietą mano gyvenime, nuo vaikystės skaitau knygas ir iki šiol tai mano mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas. Mūsų namai visada buvo pilni knygų, buvo įprasta dovanoti knygas gimtadienio ar kitų švenčių proga. Dar besimokydama aštuonmetėje mokykloje, esu gavusi dovanų tokias vertingas knygas, kaip T. Manno „Budenbrokai“ ir L. Tolstojaus „Ana Karenina“. Tebeturiu jas iki šiol ir retsykiais su malonumu perskaitau, kaskart iš naujo atrasdama jų vertę.

Esu gana išranki skaitytoja, renkuosi klasikinę ir laiko patikrintą literatūrą, taip pat mėgstu klasikinę muziką, teatrą. Mano laisvalaikio pomėgiai nėra kažkuo ypatingi. Nemėgstu triukšmingų renginių ir vakarėlių. Man svarbu namai, šeima, o vasaros atostogas visada leidžiu savo tėvų sodyboje Žemaitijoje, kur gyvenimo tempas sulėtėja ir galima geriausiai pailsėti nuo miesto spūsčių ir skubos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (247)