Bent jau taip teigia mokslininkas Alanas Sternas iš Bulderyje, Kolorado valstijoje, veikiančio Pietvakarių tyrimų instituto, skelbia sciencemag.org.
Jo teigimu, dauguma ateivių veikiausiai gyvena giliai savo gimtosiose planetose ledu padengtuose vandenynuose. Šią hipotezę A. Sternas iškėlė per Provo mieste, Jutos valstijoje, vykusį Amerikos astronomų draugijos Planetinių mokslų skyriaus suvažiavimą. Ši hipotezė gali padėti paaiškinti, kodėl Žemės gyventojai negauna technologiškai pažangių civilizacijų signalų.
Astronomai tik visai neseniai pastebėjo, kaip Saulės sistemos planetose gana dažnai pasitaiko vandenynų. Jų buvimo įrodymų randama Jupiteryje, Saturne ir Neptūne ir net tolimajame Plutone. Visų šių planetų plutose yra vandens pagrindo ledo, formuojančio aukštus kalnus ir didelius kanjonus, tačiau mažesniame gylyje jis tirpsta.
Hidroterminės angos šių vandenynų dugnuose pumpuoja maistines medžiagas į aplinką, kuri panaši į ekosistemas, esančias Žemėje vandenynų dugnuose. Tokie gyvybės lopšiai yra apsaugoti nuo erdvės storu ledo sluoksniu.
Ir jeigu gyvi organizmai šiuose ledo vandenynuose išsivystytų į protingas būtybes, jie nepažinotų naktinio dangaus taip gerai, kaip pažįsta žmonės. Galbūt jų „kosminė programa“ būtų tokia nuobodžiai paprasta, kaip ledo gręžimas iki planetos paviršiaus, spėja A. Sternas. Jo hipotezė nėra paremta kokiais nors naujais įrodymais, tačiau pirmą kartą susieja ledo padengtų vandenynų egzistavimo faktą ir ryšio su ateiviais trūkumą.
Anot A. Sterno, ateiviai su mumis nesusisiekia galbūt dėl to, kad nusprendė, jog bendrauti esant tokiam dideliam atstumui tiesiog pernelyg sudėtinga, juo labiau, jeigu jie tiki, kad visi kiti gyvena savo ledo burbuluose.
