Kaip pasakoja istorija, Hirošimą sunaikino pirmoji atominė bomba, susprogdinta karo metu 1945-ųjų rugpjūčio 6-ąją. Tačiau kas nutiko pačiam čia stovėjusiam miestui, kurį prarijo siaubinga ir neužmirštama liepsna? Kur dingo ankstesnioji Hirošima?
Kaip rašo sciencealert.com, gali būti, kad pagaliau rastas atsakymas į šį kraupų klausimą.
2015-aisiais į pensiją išėjęs geologas ir jūrų ekologas Mario Wannieris tyrinėjo paplūdimio smėlio mėginius iš Motoujinos pusiasalio, esančio vos už šešių kilometrų į pietus nuo Hirošimos – branduolinio sprogimo epicentro.
Iš pradžių M. Wannieris ir jo kolega mokslininkas Marcas de Urreiztieta nuosėdose ieškojo mikroskopinių organizmų – dumblių, vadinamų foraminiferais – pėdsakų. Tačiau tai nebuvo viskas, ką jie rado.
„Buvo dar kažkas. Pažvelgus į mėginius, tai taip akivaizdu. Negalima nepastebėti šių pašalinių dalelių. Jos yra daugiausia aerodinaminės, vaiskios, apvalios“, – sakė M. Wannieris.
Paskaičiuota, kas šios keistos apvalios stikliškos dalelės (kai kurios iš jų panašios į šiukšles, išmetamas į atmosferą per meteorų smūgį) sudaro iki 2,5 procento viso paplūdimiuose aplink Hirošimą esančio smėlio.
Tyrimo išvados, išdėstytos naujame straipsnyje, rodo, kad vienintelis „nuoseklus stiklo dalelių buvimo paaiškinimas“ – jos yra pirmasis užfiksuotas branduolinio sprogimo nuosėdų miesto aplinkoje įrodymas.
„Šių dalelių atradimas buvo tikras netikėtumas. Anksčiau mane kankino štai toks esminis klausimas: stovi miestas, o po minutės to miesto nebėra. Tad kyla klausimas: „Kur dingo miestas – kur prapuolė viskas, iš ko jis sudarytas?“, – pasakojo M. Wannieris.
Pasak komandos atlikto tyrimo, grynos žaliavos, anksčiau sudariusios Hirošimos miestą – pastatai, plienas ir betonas – buvo nušluoti branduolinio sprogimo bangos ir išsilydė neįtikėtinai dideliame karštyje, o tuomet atvėso ir pabiro žemėn stiklo šukelių lietumi.
Šios dalelės, vadinamos Motoujinos radioaktyviųjų dalelių nuosėdomis (MFD), buvo pramintos hirošimitais dėl panašumo į stikliškas daleles trinititus, anksčiau rastus Naujojoje Meksikoje, pirmosios branduolinės bombos sprogimo vietoje – šio projekto kodinis pavadinimas buvo „Trinity“.
„Ant žemės esančios medžiagos yra išgarinamos ir pakliūva į debesis, kur dėl aukštos temperatūros pakinta jų būsena. Tarp dalelių vyksta intensyvi sąveika. Daugybė mažų dalelių susiduria tarpusavyje – taip gaunamas šis junginys“, – aiškina M. Wannieris.
Suprantama, mokslininkų iškelta radioaktyviųjų dalelių hipotezė nėra lengvai įrodoma, tačiau komanda teigia, kad tai yra vienintelis logiškas jų aptiktų daugybės įrodymų paaiškinimas.
Šie įrodymai apima išskirtinę dalelių mikrostruktūrą, itin didelį karštį, būtiną joms susidaryti, ir nesuskaičiuojamą sferinių nuosėdų kiekį (manoma, kad tai gali būti tūkstančiai tonų), susimaišiusių su įprastiniu Hirošimos įlankos paplūdimių smėliu.
Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad, prisiminus viską, kas tuo metu vyko, ko gero, nereikėtų pernelyg stebėtis, jog nebuvo kreipiamas dėmesys į tų mėginių išvaizdos apibūdinimą.
„Tuomet susiklosčiusioje kritiškoje padėtyje nebuvo iškeltas klausimas apie tai, kur pradingo visas miestas ir jo statiniai“, – teigė mokslininkai.
Išlieka dar daug neatsakytų klausimų, vienas svarbiausių iš jų – ar tos keistos dalelės submikroskopiniu mastu vis dar pasižymi radioaktyvumo pėdsakais, taip pat koks galėtų būtų panašumas su dirvožemio mėginiais, surinktais Hirošimos branduolinio sprogimo epicentro vietoje.
Ateities tyrimai suteiks galimybę kada nors išanalizuoti šiuos klausimus, tačiau kol kas ilgą laiką tvyrojusi nežinomybė, kilusi iš vienos tamsiausių žmonijos valandų, regis, galiausiai yra išsklaidyta.
„Šių dalelių atradimas yra itin vertingas dalykas. Tai išties neįtikėtina istorija“, – sakė M. Wannieris.
