Kaip anksčiau rašė Delfi, orkos toliau puola laivus Pirėnų pusiasalyje – jie yra treniruočių taikiniai, kuriais orkos mokosi medžioti savo mėgstamą maistą. Dabar užfiksuota, kaip jos medžioja delfinus.
Mokslininkai bent kelis kartus matė, kaip šie plėšrūnai puotavo dulsvaisiais delfinais (Lagenorhynchus obscurus). Tai pirmas kartas, kai orkos (Orcinus orca) buvo pastebėtos medžiojančios šios rūšies delfinus Humboldto srovėje – tai nustebino jūrų mokslininkę Aną Marią Garcią Cegarrą iš Antofagastos universiteto Čilėje, vadovavusią šio reiškinio tyrimui, rašo „Science Alert“.
Dar labiau stebino tai, kaip orkos dalijosi sumedžiotais gyvūnais: motina laikė grobį burnoje, kad jos mažylis galėtų jo atsiplėšti.
„Dar 2020 metų straipsnyje buvo paskelbta, kad orkos medžioja Pietų Amerikos jūrų liūtus, tačiau nežinojome, kad jos gali medžioti ir kitus jūrų žinduolius, pavyzdžiui, delfinus ar net banginius!“ – sakė A. M. Garcia Cegarra.
„Tačiau didžiausią įspūdį paliko tai, kaip orkų grupės nariai dalijosi delfinų mėsa. Šias dalybas užfiksavo dronas. Pastebėjome, kad pirmiausia pasisotino motina ir jauniklis, o vėliau – suaugęs patinas. Tai buvo tarsi dalijimosi maistu ritualas, panašus į žmonių tradicijas, kai sekmadieniais susirenkame papietauti su močiute ir seneliu. Pamenu, kai buvau vaikas, močiutė pirmiausia pamaitindavo mane, o tada prie stalo kviesdavo suaugusiuosius“, – teigė ji.
Apie orkas mes nežinome dar labai daug. Jos gyvena visame pasaulyje, ir jos visos priskiriamos vienai rūšiai, tačiau jos nėra vienodos. Skirtingos populiacijos turi skirtingus migracijos modelius ir jos visos medžioja skirtingus grobius. Vienos iš jų pirmenybę teikia žuvims, antros – banginiams, o trečios – ruoniams.
Jos taip pat turi šiokių tokių fizinių skirtumų ir naudoja savitą orkų dialektą. Šios grupės tarpusavyje nesimaišo ir nesikryžmina – jas vieną nuo kitos galima atskirti net genetiškai. Panašu, kad jos diferencijuojasi į atskiras rūšis, jei dar nėra jomis tapusios, ir jei norime jas suprasti bei apsaugoti, turime išsiaiškinti, kuo kiekviena grupė (vadinama ekotipu) skiriasi nuo kitų.
Humboldto srovėje plaukiojančių orkų grupė, vadinama Menacho grupe, yra ypač menkai pažįstama. Ar jos sudaro atskirą ekotipą, ar priklauso platesnei grupei, neaišku. A. M. Garcia Cegarra ir jos kolegos stengiasi užpildyti šias žinių spragas – jie atlieka tyrimus ir fiksuoja mokslininkų mėgėjų nufilmuotus vaizdus, leidžiančius stebėti šiuos kvapą gniaužiančius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje.
Iš viso jie yra užfiksavę 28 orkų stebėjimus Humbolto srovės sistemoje, ir dviem atvejais orkos buvo pastebėtos ir nufotografuotos draskančios dulsvuosius delfinus.
Tai ne pirmi kartai, kai orkos maitinosi ir dalijosi banginių šeimai priklausančiais žinduoliais. Toks pat jų elgesys buvo pastebėtas ir prie Naujosios Zelandijos bei Argentinos krantų. Tačiau taip besielgianti Menacho grupė anksčiau nebuvo pastebėta, ir ne pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje.
Šis atradimas gali reikšti, kad Menacho grupė gali priklausyti tam pačiam ekotipui, kaip ir Naujosios Zelandijos bei Argentinos orkos, vadinamos A tipu. Tarp jų yra ir daugiau panašumų: Argentinos orkos, kaip ir Menacho grupės atstovės, taip pat medžioja jūrų liūtus. Jei Menacho grupė priklauso A tipo ekotipui, tai reiškia, kad šios grupės orkų arealas yra daug didesnis, nei manyta.
„Tai, kad Humbolto srovėje turime jūrų žinduoliais mintančių orkų, gali reikšti, kad jos priklauso Pietų pusrutulio A ekotipui. Tačiau pietinio pusrutulio ekotipai daugiausia sutinkami aplink Antarktidą“, – aiškino A. M. Garcia Cegarra.
„Jei įrodysime, kad šis ekotipas specializuojasi jūrų žinduolių medžioklėje ir naudoja ypatingą medžioklės techniką, niekada nepastebėtą kitose grupėse, tai bus išskirtinis šio pulko ekotipas, kurį, kaip atskirą grupę, reikės saugoti ir tausoti“.
Šiuo metu Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN) nėra nustačiusi orkų apsaugos statuso; dėl informacijos stokos jos yra įtrauktos į „duomenų trūkumo“ sąrašus. Mokslininkai nežino, kiek jų yra ir ar jų populiacijos yra stabilios.
Atradimas, kad Menachos orkos medžioja dulsvuosius delfinus, yra šios dėlionės dalis. Grobio prieinamumas yra pagrindinis gamtosaugos sferos klausimas, o žmogaus veikla gali turėti įtakos ne tik orkų, bet ir gyvūnų, kuriais jos minta, kiekiui.
„Reikia dėti visas mokslines pastangas, kad joms būtų suteiktas apsaugos statusas“, – „ScienceAlert“ pažymėjo A. M. Garcia Cegarra.
„Tai, kad šioje vietovėje yra orkų jauniklių, reiškia, kad orkos šiuose vandenyse ne tik medžioja, bet ir augina jaunąją kartą. Turime įvertinti, kokia žmogaus veikla gali kelti pavojų šio naujagimio išlikimui, nes orkos medžioja teritorijose, kuriose vykdoma tiek mėgėjiška, tiek pramoninė žvejyba, todėl kyla pavojus, kad jos gali susidurti su laivais ar netyčia pakliūti į žvejų rankas“, – būgštavo mokslininkė.
„Reikia nustatyti orkų aplinkosauginę būklę, kad būtų galima siūlyti jų išsaugojimo strategijas, kurios leistų pagerinti jų sveikatą“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Frontiers in Marine Science“.