Nustatyta, kad grybai tarpusavyje keičiasi elektriniais signalais, kuriuos kai kurie mokslininkai įvardija kaip tam tikrą komunikacijos formą. Naujas tyrimas atskleidė, kad tokios grybų telefono linijos, išdžiūvus aplinkai, ima ir nutyla. Kaip kai kurie paukščiai artėjantį lietų pasitinka giesmėmis, taip ir grybai, gavę drėgmės, negali tylėti. Tik mes vis dar nežinome, apie ką jie ten tarpusavyje šnekučiuojasi.
Dirvoje grybai sąveikauja ir dalijasi elektriniais signalais grybienos tinklu. Tokios komunikacijos svarba po šiai dienai vertinama prieštaringai, tačiau kai kurie mokslininkai sako, kad toks bendravimas panašus į tai, kaip neuronai mūsų smegenyse elektriniais impulsais perduoda žinutes. Yra teigiančių, kad panašiai bendrauja ir medžiai.
Šie signalai – tarsi elektros įtampos grandinės, kurias galima prilyginti žodžiams. Praeitais metais paskelbtame moksliniame darbe teigiama, kad skirtingos grybų rūšys naudoja skirtingos įtampos grandines, o kiekviena rūšis naudojasi maždaug penkiasdešimties žodžių žodynu. Japonijos mokslininkai domėjosi, kada grybai komunikuoja aktyviausiai. Šiam tikslui prie laukinių dvispalvių lakabudžių (Laccaria bicolor) mokslininkai pritvirtino elektrodų. Paaiškėjo, kad sausuoju laikotarpiu grybai nedaugžodžiauja, o štai po lietus komunikacija itin suaktyvėja.
Nors tyrimo mastas ir buvo labai nedidelis, tai vis tiek pirmasis kartas, kai natūralioje aplinkoje, o ne laboratorijos sąlygomis, buvo tyrinėjama grybų komunikacija. Ankstesniuose tyrimuose buvo pasitelkti parazitiniai arba negyva augaline medžiaga mintantys grybai. Dvispalvės lakabudės – ektotrofinės mikorizės grybai, kurie tankiu rezginiu apipina tokių medžių kaip pušys, ąžuolai ir beržai šaknis, taip užmegzdami tiek medžiams, tiek jiems patiems palankius santykius.
„Iš pradžių grybai demonstravo menkesnį elektrinį potencialą, ir mes tai nurašėme drėgmės stygiui. Po lietaus pastebėtas žymiai didesnis aktyvumas, kartais net virš 100 mV“, – sako Tohoku universiteto mokslų daktaras Yu Fukasawa.
Aktyvumas padidėja praėjus maždaug 1–2 valandoms nuo lietaus pradžios ir trunka iki aštuonių valandų.
Jeigu grybai iš tikrųjų kalbasi vienas su kitu (o to kol kas patvirtinti negalima), tas pokalbis neretai gali būti panašesnis į monologą, nes grybai siunčia signalus vienas kitam, bet nebūtinai sulaukia atsakymų. Dauguma signalų pasiekia arčiausiai vienas kito esančius grybus, taigi, panašu, kad šnekus kaimynas ramybę mėgstančiam gali kaip reikiant įgristi – kaip ir žmonių atveju.
Šios teorijos advokatai sako, kad signalai – tai savotiška kalba, padedanti grybams sukoordinuoti savo veiksmus besikeičiančių išorės aplinkybių kontekste. Tuo galima paaiškinti ir lietaus vaidmenį. Taip pat galimas dalykas, kad grybai minimus signalus naudoja informacijai apie maistines medžiagas perduoti, galimai apie medžius ir kitus augalus. Kuo sausiau, tuo tokios kalbos grybai turi mažiau.
Lietaus lašai taip pat turi elektrinį krūvį, ypač prasiveržę pro miško paklotę. Vis dėl to atliktas eksperimentas su iš melamino kempinėlės pagamintais grybais parodė, kad pačių lietaus lašų krūvis šiuo atveju nesvarbus.
Tyrimo išvadas publikuoja specializuotas leidinys „Fungal Ecology“.
