Tuo metu apie pačią ligą ir ją sukeliantį virusą žinoma buvo labai mažai, tačiau mokslininkas įspėjo dėl atsirandančių koronavirusų keliamo pavojaus, kaip reikšmingus pavyzdžius paminėdamas SARS, MERS ir kitus virusus.
Nuo to laiko mes kasdien ir toliau labai daug sužinome apie SARS-CoV-2 ir COVID-19, atrandame naujų būdų suvaldyti pandemiją ir apsisaugoti ateityje.
Apie tai, ko išmokome nuo praėjusio sausio ir ką mums vis dar reikia išmokti ir sužinoti, rašo sciencealert.com.
Išmoktos pamokos
Iš pradžių liga, kurią dabar vadiname COVID-19, buvo apibūdinama kaip plaučių uždegimas (pneumonija), ištinkantis vyresnio amžiaus žmones. Tačiau dabar žinome, kad SARS-CoV-2 infekcija gali pasižymėti labai plačiu simptomų spektru ir sukelti šiuos simptomus bet kokio amžiaus žmonėms. Užsikrėtusiojo būklė gali svyruoti nuo visiško simptomų nebuvimo iki išplitusio uždegimo ir mirties.
Be to, paaiškėjo, kad gali būti užsitęsusių simptomų, kurie neduoda ramybės daugeliui – vadinamasis „ilgasis COVID“. Taip pat pradedame atskirti skirtingus ligos etapus, išsiaiškinti organų (pavyzdžiui, širdies ir smegenų) patiriamą žalią ir gretutinio užsikrėtimo bakterine ir virusine infekcija vaidmenį.
2020-ųjų sausį buvo labai nedaug informacijos apie tai, kaip žmonės vieni kitiems perduoda virusą. Buvo manoma, kad SARS-CoV-2 yra panašus į savo pusbrolį SARS-CoV-1 virusą, sukeliantį SARS (sunkų ūminį respiracinį sindromą), todėl galvota, jog virusas ima plisti pakankamai vėlyvoje ligos stadijoje, kai simptomai pasiekia piką.
Visgi jau ankstyvieji tyrimai parodė, kad SARS-CoV-2 plitimas tarp žmonių vyksta labai efektyviai ir greitai, tai gali įvykti dar prieš prasidedant rimčiausiems ligos simptomams. Po šių išvadų tapo aišku, kad nepavyks pandemijos sukontroliuoti be itin jautraus ir konkrečiai viruso aptikimui skirto testo, todėl pradėti naudoti žymieji PGR metodu atliekami testai.
Tapo aišku, kad atstumo laikymasis, tinkama higiena ir kaukės, taip pat izoliacija ir karantinas padeda apriboti viruso plitimą.
Iš pradžių nebuvo jokio gydymo ar vakcinų nuo COVID-19, išskyrus priežiūrą ligoninėje – pavyzdžiui, sunkiai kvėpuojančių pacientų aprūpinimą deguonimi arba antibiotikus, jei susergama antrine bakterine infekcija.
Laikui bėgant, mokslininkai ėmė sparčiai testuoti naujus COVID-19 gydymo būdus, nustatė, kad gali būti skiriamas deksametazonas. Be to, buvo sukurta ne viena saugi ir labai veiksminga vakcina nuo COVID-19, kuriomis šiuo metu jau skiepijama.
Klausimai ateičiai
Nors kasdien vis kažką sužinome apie COVID-19, keletas svarbių mokslinių klausimų, nulemsiančių SARS-CoV-2 ir visos žmonijos ateitį, išlieka. Pirmasis klausimas yra toks: kaip SARS-CoV-2 vystysis, prisitaikys ir keisis per artimiausius metus, susidūręs su natūraliai ar skiepijimo būdu įgytu imunitetu?
Antrasis, ne toks akademinis, klausimas susijęs su to svarba. Gydymas ir visuomenės sveikatos priemonės tebebus veiksmingos, tačiau ar tą patį galėsime pasakyti apie vakcinas?
SARS-CoV-2 evoliucija ir toliau sekama, analizuojama ir prognozuojama turint omenyje vakcinos „išnykimo“ tikimybę. Visgi visa turima informacija rodo, kad tokia tikimybė yra minimali, o esamos vakcinų platformos yra pakankamai tvirtos ir gali prireikus atlaikyti bet kokius pokyčius.
Žinoma, nereikia prarasti budrumo, turint omenyje tikimybę, kad SARS-CoV-2 gali įsitvirtinti kitoje rūšyje, pavyzdžiui, audinėse.
Taip pat kyla klausimas, kaip SARS-CoV-2 sąveikaus su kitais virusais, kuriais gali užsikrėsti žmonės. Dažnai to paties žmogaus kvėpavimo takuose gyvenantys keli virusai vienu metu cirkuliuoja drauge.
Šie virusai sudaro sąlygas arba užkerta kelią užsikrėtimui kitais virusais. Dabar jau žinome, kad socialinio atstumo dėka daugumos kvėpavimo takų virusų (pavyzdžiui, gripo arba kvėpavimo takų sincitinio viruso) plitimas pasidarė smarkiai apribotas.
O kaip šie virusai „sureaguos“, kai tokios ribojančios priemonės kaip atstumo laikymasis nebebus taikomos?
Galiausiai turime nustatyti SARS-CoV-2 kilmę, kad užkirstume kelią nesiliaujančiam į SARS-CoV-2 panašių (ar kitų patogeninių) virusų plitimui tarp žmonių.
Žinome, kad SARS-CoV-2 veikiausiai atsirado neseniai pietrytinėje Azijoje ir galiausiai juo užsikrėtė mažasis pasagnosis šikšnosparnis. Tačiau biologiniai ir ekologiniai žingsniai, kurių prireikė, kad virusas pasiektų žmones, tebėra neaiškūs.
Šio galvosūkio išsprendimas padėtų apsaugoti mūsų sveikatą ilgus ateinančius dešimtmečius. Panašiai galvosūkis buvo išspręstas kiaulių ir paukščių gripo atvejais.
Kaip prieš metus savo straipsnyje pažymėjo C. Bamfordas, šios epidemijos „nuolatos primena apie poreikį investuoti į atsirandančius virusų biologijos ir evoliucijos tyrimus ir galiausiai atrasti saugius bei veiksmingus vaistus nuo rimtų ligų arba jų išvengti padedančias vakcinas“.
COVID-19 pandemija pademonstravo, kad mokslas ir mokslininkai gali pasiekti rezultatų ir tą darys ir toliau, jei tik turės tinkamą finansinę bei visuomenės paramą. O kaip tada COVID-19 suteiktas pamokas pritaikysime kitoms rimtoms problemoms, pavyzdžiui, vis atsirandančioms naujoms infekcijoms, atsparumui antimikrobinėms medžiagoms ir klimato kaitai?
