„Naudodamiesi pasaulio mastu surinktais palydovų duomenimis, mes aptikome vandens pėdsakus po Mėnulio paviršiumi“, – sakė Shuai Li, vienas studijos autorių JAV Browno universitete.
„Tokį vandenį galima naudoti iš vietinių išteklių per ekspedicijas ateityje“, – sakė Shuai Li, Havajų universiteto mokslinis darbuotojas, daktaratą apsigynęs Browno universitete.
Pasak Shuai Li, maždaug prieš dešimt metų mokslininkai dar laikė Mėnulį „visiškai sausu“, kol buvo rasta vandens, itin svarbaus gyvybės komponento, gargždo karolių pavidalo akmenukuose, pargabentuose „Apollo“ misijos.
Brauno tyrėjų pastebėti radiniai rodo daugybę vulkaninių uolienų, išbarstytų Mėnulio paviršiuje; ir jose esama „netikėtai daug sukaupto vandens“, palyginus su jų aplinkos uolienomis.
Pasak mokslininkų, vandens atradimas senosiose uolienos, kurias, kaip manoma, sudaro stiklo karoliukai, susidarę išsiveržus magmai iš po Mėnulio paviršiaus, sužadino mintį, kad Mėnulio mantijoje yra stebinančiai daug vandens.
„Svarbiausias klausimas – ar „Apollo“ mėginiai atspindi didžiąją mėnulio vidaus sąlygų dalį, ar kitaip – neįprastą, galbūt anomalią vandeningą zoną šiaip sausoje mantijoje“, – aiškina naujojo tyrimo pagrindinis autorius Ralphas Millikenas straipsnyje paskelbtame pirmadienį žurnale „Nature Geoscience“.
„Svarbu žinoti šių vandeningų uolienų pasiskirstymą, – sakė jis. – Jos paplitusios paviršiuje, ir tai rodo, kad „Appollo“ mėginiuose rastas vanduo nėra vienintelis atvejis“.
„Analizuodami orbitinius duomenis, galime nagrinėti didelius Mėnulio pyroklastus (nuolaužas), iš kurių niekad mėginių nepaėmė nei „Apollo“, nei „Luna“ misijos“, – sakė Brauno universiteto Žemės, aplinkos ir planetų mokslų departamento profesorius adjunktas R.Millikenas.