Iš naujo išanalizuoti 28 Mėnulio drebėjimai, užfiksuoti 1969-1977 metais, parodė, kad bent aštuoni iš jų įvyko labai arti tektoninių lūžių, o iš pastarųjų šeši – tuo metu, kad Mėnulis buvo toliausiame nuo Žemės orbitos taške. Būtent tuo metu Mėnulį veikia stipriausia Žemės potvyninė jėga, taigi tikėtina, kad ji paskatino plutos poslinkius ties lūžių vietomis.
Nors seismografų Mėnulio paviršiuje nebeturime nuo 1977 metų, galima gana pagrįstai teigti, kad panašūs drebėjimai palydove vyksta ir iki šių dienų. Tai reiškia, kad Mėnulis vis dar yra tektoniškai aktyvus – nors neturi plutos plokščių, kaip Žemė, jis vėsta ir traukiasi. Mėnulio paviršiuje žinomi daugiau nei 3500 lūžių, ties kuriais galima būtų ieškoti drebėjimų ateityje.
Tai galėtų būti vienas iš planuojamų Mėnulio misijų tikslų – įrengti naują seismografų tinklą, kurie padėtų geriau suprasti, kaip vystosi mūsų palydovas.