Jei manote, kad rūsyje galima laikyti tik bulves, raugintus kopūstus ir stiklainius su uogiene, klystate. Antano Slučkos ir jo žmonos Reginos namų ūkyje yra vietos ir egzotiškiems įnamiams.
“‘Na, kaip jūs čia žiemojate?’, - meiliai klausia Antanas, atvyniodamas iš plastikinio kibiro ištrauktą medžiaginį ryšulį. Netrukus jo rankose raitosi žalčių kamuolys.
“Jiems dabar poilsio metas. Kai atšils, parnešiu į teriariumus mokykloje”, - paaiškina gamtininkas. Žmonai Reginai žvynuotieji įnamiai jokio streso nekelia - ji taip pat biologė. Iškeitusi gyvenimą triukšmingoje sostinėje į nuošalaus miestelio ramybę, Regina padeda vyrui prižiūrėti gausybę gyvūnų.
Norėjo būti gamtininku
“Gamtą pažinti ir mylėti išmokau iš tėvo. Vaikystėje mūsų sodyboje buvo karvelidė, laikėme pašto karvelius. Mama buvo daugiau pragmatiška, o tėvas – meniškos sielos, labai mylėjo gamtą. Turbūt todėl tarp mūsų, devynių brolių bei seserų, yra ir ekonomistų, matematikų, ir menininkų bei gamtininkų”, - spėja Antanas, gimęs ir užaugęs Raguvoje. Gyvenęs bei dirbęs Kaune, Vilniuje, keliavęs po tokius tolimus kraštus, kaip Turkmėnija, Tadžikistanas ar Kurilų salos, vyras grįžo į tėviškę.
“Baigdamas mokyklą, aiškiai žinojau – noriu tapti gamtininku. Įstojau į tuometinės Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Metus tepasimokiau, ir trejiems metams buvau paimtas į sovietinę kariuomenę. Tarnavau zenitinių raketų dalinyje”, - prisimena Antanas. Net kariuomenėje jis nepamiršo savo aistros gamtai.
“Dalinys, dislokuotas Pamaskvėje, užėmė didžiulę teritoriją. Ten laisvu laiku surinkau didelį herbarą. Gal kam ir keistas atrodė mano pomėgis, bet niekas netrukdė. O kai į dalinį atvyko tarnauti keli ūkiški ukrainiečiai, įkūrėme triušių fermą. Valgyklai ir karininkų žmonoms patiekdavom triušienos, o patys prižiūrėjom gyvūnus. Tai labai padėjo, kad “stogas nenuvažiuotų” per tris tarnybos metus”, - prisiminęs kareiviškas dienas, pasakoja Antanas.
Pirmoji pamoka Labanoro girioje
Grįžęs į Lietuvą, raguviškis netęsė miškininkystės studijų ir, ilgai nesvarstęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Biologijos studijos vyrui buvo prie širdies. Ypač studentas laukdavo praktikos gamtoje. Jį visada domino gamtos įvairovė ir ypač – ropliai, kurių daugelis žmonių bijo ir todėl menkai pažįsta. Čia jaunas gamtininkas gavo pirmą skaudžią pamoką: domėtis reikia apdairiai.
“Kartą praktiką atlikome Labanoro girioje, prie Tramio ežero. Eidamas per drėgną mišką, pamačiau paprastąją angį - vienintelės Lietuvoje nuodingų gyvačių rūšies atstovę. O po ranka – net menkiausio pagalio. Prispaudžiau batu ir šaukiu bendramokslėms, kad atneštų kokią lazdą ir maišą. Staiga matau – gal per metrą nuo manęs bando sprukti antra angis. Pabandžiau kita koja priminti ją, tuo tarpu pirmoji gyvatė išsilaisvino ir įkando į koją. Atsitiko kaip toje pasakoje – gaudė du zuikius, nepagavo nei vieno. Gyvatės paspruko, o aš, pykinamas ir karščiuojantis, atsidūriau po lašelinėmis Molėtų ligoninėje”, - prisimena vyras. Tai buvo pirma skaudi pamoka. Jau po daugelio metų į pirštą įkirto iš tolimosios iš Vietnamo kilusios gyvatės jauniklis.
“Gabenant jaunikliai buvo sušalę. Norėjau juos įdėti į terariumą po lempa sušildyti. Kažkaip neapdairiai paėmiau be pirštinių – gyvačiukai, dar tokie “sliekai”, atrodė nepavojingi. Vienas tuoj parodė dantis. Tąsyk apsiėjau be ligoninės. Bet jei būtų įkirtus tų gyvačiukų mama...”, - šiandien šypsosi gamtininkas. Dabar mokykloje esančiame terariume nuodingų gyvačių jis nelaiko – nenori rizikuoti vaikų saugumu.
Gyvūnai ugdo gerumą
Raguvos vidurinėje mokykloje esantis gyvasis kampelis užima net kelias patalpas rūsyje. Greta – biologijos kabinetas. Tad jaunieji raguviškai mokslo žinių semiasi ne tik iš vadovėlių. Kiekviena pamoka iliustruojama gyvais pavyzdžiais.
“Su septintokai nagrinėjame vabzdžius. Šie skėriai – puiki gyva vaizdinė priemonė. Turint po ranka gyvūnus, o ne vien iliustracijas, kur kas lengviau vaikus sudominti dėstoma medžiaga ir ją patraukliai pateikti. O vaikai, bendraudami su gyvūnais, išmoksta nebijoti gamtos, bet ją pažinti. Pamatęs, kokia simpatiška gali būti varlė, o tritonas – visai nebaisus, vaikas mokosi gerbti gamtą. O mylintis gamtą, mylės ir žmones, užaugs geresnis’, - tiki mokytojas, meile gamtai užkrėtęs daugybe vaikų. Dažno raguviškio namuose galima rasti jei ne papūgėles, tai žiurkėnus, jei ne tritonus, tai žalčius.
“Roplius vaikams auginti šiek tiek sudėtingiau. Ne visi tėvai tam pritaria, ir ne tik todėl, kad bijo varlių ar žalčių. Roplius reikia laikyti šiltai, po lempa. Taigi, tenka išnaudoti daugiau elektros”, - paaiškina mokytojas.
Vadovavo zoologijos sodui
Porą metų raguviškis vadovavo Kaune esančiam Lietuvos zoologijos sodui.
“Tai buvo pačioje sovietmečio pabaigoje. Direktoriumi dirbau trumpai, nes pamačiau daug sode vykstančių tamsių darbelių. Sodo turto grobstytojai tada rado įtakingų užtarėju, todėl man teko pasitraukti”, - apgailestaudamas darbą zoologijos sode prisimena biologas. Antanas iki šiol išgyvena, kad vienintelis Lietuvoje zoologijos sodas taip ir netapo nacionalinės svarbos objektu.
“Latviai, estai savo zoologijos sodus prižiūri, skiria dešimteriopai daugiau lėšų, o mūsų zoologijos sodas, kuriame dirba daug puikių gamtininkų, skursta. Jį seniai reikėjo iškelti už Kauno ribų, įrengti modernius voljerus, paversti visos Lietuvos traukos objektu. Juk zoologijos sodas toks svarbus, auklėjant jaunąją kartą”, - tikina mokytojas.
Afrikos varlė minta lietuviškomis
Raguvoje jis įsteigė savotišką mokyklos zoologijos sodą, kuriame galime pamatyti daugybę ne tik vietinių, bet ir egzotinių gyvūnų rūšių.
“Štai vandennešė varlė, kitaip dar vadinama afrikinė varle – jaučiu. Ji minta kitomis varlėmis”, - rodo nuotraukų albumą Regina, ne tik padedanti Antanui prižiūrėti gyvąjį kampelį, bet ir fotoaparatu fiksuojanti gyvojo kampelio gyvenimą. Šios nuotraukos labai praverčia, pasakojant apie gyvūnus. O gyvūnų gyvenimas ir ypač – gyvenimas su gyvūnais kupinas nuotykių. Iš terariumų pasprukę smaugliai ir žalčiai gamtininkams ne kartą prikrėtė eibių.
“Kai dar laikiau vieną kitą nuodingą gyvatę, jos buvo itin griežtai saugomos. Prie kitų terariumų vaikai pamokų, ekskursijų gali prieiti. Porą kartų nespėjau laiku pamatyti, kad terariumai praverti, ir pora žalčių bei pitonų yra pabėgę. Vieną suradau pasislėpusį ir sušalusį, o kitas dingo kaip į vandenį. Po kelių dienų pastebėjau, kad viename narvelyje sumažėjo pelių, kitame dingo papūgėlė. Mano įtarimai pasitvirtino, kai atėjęs į darbą radau pitoną įstrigusį graužiko narve. Jis prarijo žiurkėną, bet kol jį virškino, labai pastorėjo ir negalėjo iššliaužti iš narvelio”, - apie bėglio nuotykius pasakojo gamtininkas.
Meilę jaučia net pitonai
Paprašyta išvardinti savo mylimiausius gyvūnus, Regina nedvejodama išpyškina: “chameleonai, gekonai, varlės”. Smaugliai, anot moters, taip pat turi savito žavesio. Tuo tarpu Antanas ilgai mąsto. “Meilė kinta. Vieni gyvūnai man labiau įdomūs kaip gamtininkui, kiti gyvūnėliai paperka savo žavesiu. Pavyzdžiui, žalia lietuviška medvarlė prikimba prie veido ir laikosi įsikibusi, išplėtusi savo dideles, gražias akis. Kaip gali nemylėti tokio gyvūno”, - šypsosi gamtininkas.
Anot Antano, bet kuris gyvūnas gali tapti tavo draugu.
“Atrodytu, smauglys – šaltas, nebendraujantis gyvūnas, kuriam rūpi tik ėdalas ir miegas. Tačiau kai kasdien ateini, paglostai, pirštais palieti jo galvą, net ir agresyvus pitonas elgiasi kitaip. Jis pradeda tave pažinti ir jaučia, kad esi jo draugas”, - tikina gamtininkas, mokiniams savo pavyzdžiu seniai įrodęs, kokius stebuklus atveria gamta, kai ją besąlygiškai myli.
