Nepaisant to, debesys prie Marso poliarinių ledo kepurių savo forma labai primena debesis Žemės tropikuose. Mokslininkai tą nustatė tyrinėdami nuotraukas, darytas 2019 metais arti šiaurės ašigalio.
Tuo metu šiauriniame pusrutulyje buvo pavasaris, ir traukiantis ledo kepurei kilo dulkių audros.
Dulkių debesys, kylantys į viršų, judėjo į vakarus pučiant rytų-pietryčių vėjams. Pajudėję virš ledo kepurės, jie imdavo leistis, taip susiformavo periodiškai kintantis debesų raštas. Globaliai kai kurie debesys suformuodavo 1000-2000 km ilgio spirales; jų kilmė beveik neabejotinai yra Koriolio jėgos, kurios sukelia ciklonus ir Žemėje.
Spiralės susideda iš mažesnių, 5-30 km ilgio šiek tiek pailgų granulių; analogiški dariniai matomi ir Žemės ciklonuose.
Žemėje tokios struktūros dažniausiai randamos arti tropikų, tad gali pasirodyti keista, kad kažką panašaus matome ir visiškai sausame bei šaltame Marse. Tačiau fizikinė jų prigimtis – vienoda: abiejose planetose reiškinius sukelia konvekcija. Žemėje į viršų kyla vandens garai, Marse – įšilusios dulkės.
Aukštai atvėsę jie leidžiasi, taip atsiranda netolygumai, kurie pasidalina į ląsteles. Beje, kiti tyrimai rodo, kad panašios konvekcinės ląstelės egzistuoja ir Veneros atmosferoje.
Taigi atmosferinė konvekcija tikrai yra universalus reiškinys, nepriklausantis nei nuo atmosferos sudėties, nei nuo drėgmės, nei nuo temperatūros.
Tą žinodami mokslininkai galės geriau prognozuoti orus tiek Saulės sistemos kūnuose, tiek egzoplanetose, o laboratoriniais eksperimentais nustatę konvekciją veikiančius reiškinius – išsiaiškinti įvairias kitų planetų paslaptis.
Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.