Pagarbią baimę keldavęs karvedys galėjo būti įveiktas itin retos ligos, sukėlusios šešias dienas trukusį paralyžių ir pamažėl atėmusios gebėjimą judėti, kalbėti ir kvėpuoti, mano mokslininkai.
Jei tikėsime naujausio tyrimo išvadomis, senovės Makedonijos valdovas greičiausiai tebebuvo gyvas, kai 323 m. pr. Kr. jam ištikimi kariai ėmė ruošti kūną laidotuvėms. Genialaus karo vado raumenys buvo tiek sustingę, kad gydytojai nesugebėjo nustatyti, jog jis tebekvėpuoja, o tai reiškia, kad mirusiu jis buvo paskelbtas likus ištisai savaitei iki faktinės baigties, rašo „The Sun“.
Aleksandras Didysis – vienas žymiausių visų laikų karvedžių – išgarsėjo ne tik kaip galingiausios senovės imperijos įkūrėjas, bet ir kaip įspūdingo dydžio teritoriją užkariavęs strategas. Kai buvo 25-erių, jo vedama armija nepatirdama nė vieno pralaimėjimo sugebėjo užimti Persijai priklausiusias žemes Mažojoje Azijoje, Sirijoje ir Egipte.
Kai būdamas 32-ejų sugrįžo į savo imperijos sostinę Babiloną, iškilusis lyderis netikėtai susirgo. Ne vieną dešimtmetį istorikai plūkėsi spręsdami itin painų rebusą – kas galėjo pražudyti Aleksandrą Makedonietį. Bandydami įvardyti jo mirties priežastį vieni minėjo vidurių šiltinę, kiti – alkoholizmą. Dar kiti manė, kad karvedys galėjo būti nunuodytas.
Sveikatos mokslų specialistai iš Naujosios Zelandijos tiki pagaliau radę teisingą atsakymą. Jų teigimu, Aleksandras Makedonietis veikiausiai sirgo reta autoimunine liga, suardžiusia jo organizmą iš vidaus. Mokslininkai mano, kad dėl šios būklės karvedys buvo visiškai suparalyžiuotas ir negalėjo net kalbėti, todėl jo bendražygiai net savaitę nesugebėjo suprasti, kad karalius tebėra gyvas.
„Tai akstinas naujiems debatams ir diskusijoms. Tvirtinant, kad Aleksandras Didysis mirė šešiomis dienomis vėliau, nei buvo manyta, galbūt derėtų ištaisyti ir istorines knygas“, – svarsto tyrimo iniciatorė Katherine Hall iš Naujosios Zelandijos Danidino medicinos mokyklos.
„Aleksandro Didžiojo mirties paskelbimą galima pavadinti garsiausiu klaidingos diagnozės nustatymu per visą žmonijos įstoriją“ – sakė mokslininkė.
K. Hall vadovaujama komanda iš naujo gilinosi į senovės šaltiniuose užfiksuotus Aleksandro Didžiojo patiriamus simptomus. Buvo studijuojami ir šiuolaikiniai medicinos žinynai. Ta paslaptinga ligą, esą, prasidėjo po vieno pasilinksminimo, per kurį buvo be saiko girtaujama. Per vieną vakarą karvedys, esą, susivertė 6 litrus vyno. Išaušus rytui, Aleksandras ėmė skųsti silpnumu ir bendro pobūdžio skausmais, tačiau dar tą patį vakarą sveikatą nutarė pataisyti penketu litrų vyno. Dar po dienos Aleksandrą pradėjo ne juokais kamuoti stiprūs pilvo skausmai, be to, nenumaldomai kilo temperatūra. Nepakeliamų skausmų kamuojamas Aleksandras galop nebepajėgė atsikelti iš patalo, o jo gebėjimas judėti tolydžio slopo. Praėjus aštuonioms dienoms po pirmųjų simptomų pasireiškimo jis vargiai begalėjo mirksėti, o rankų judesiai tepriminė vos pastebimą trūkčiojimą.
Vienuoliktąją dieną Makedonijos ir Persijos karalius buvo paskelbtas mirusiu. Jam patarnavę bendražygiai tvirtina, kad iki paskutinės akimirkos valdovas sugebėjo išlaikyti aiškų protą.
Kaip sako K. Hall, visi istoriniuose šaltiniuose suminėti Aleksandrą Didįjį kamavę negalavimai labai tiksliai atitinka Guillain-Barre sindromo (GBS) simptomus. Prasidėjus šiai ligai, imuninė sistema ima atakuoti nervų sistemą, palaipsniui sukeldama viso kūno paralyžių. Kaip rodo šių dienų statistika, šis susirgimas ištinka vieną iš 100 tūkst. žmonių Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose.
Anot K. Hall, GBS diagnozė paaiškina karvedžio paralyžių, pirmiausia apėmusį kojas bei rankas, o vėliau ir kalbos padargus. Skrandyje prasidėjusios bakterinės infekcijos sukeliama liga galvos smegenų nepažeidžia, taigi, suprantama, kodėl Aleksandras iki pat mirties gebėjo blaiviai mąstyti.
Mokslininkų įvardyta diagnozė suponuoja prielaidą, kad Aleksandras galėjo būti gyvas ir tada, kai buvo konstatuota jo mirtis. Juk tais laikais pulso niekas netikrindavo, o apie gyvybės požymius būdavo sprendžiama vien iš to, ar žmogus kvėpuoja.
Labai tikėtina, kad paralyžius paveikė ir už kvėpavimą atsakingus raumenis ir judesiai tapo tokie menki, kad medikai nesugebėjo pastebėti vos besikilojančios krūtinės.
Kaip vėliau užsiminė graikų mokslininkai, net keletą dienų po Aleksandro mirties nebuvo galima įžvelgti jokių jo kūno irimo proceso ženklų. Šis nuostabą sukėlęs fenomenas buvo palaikytas dieviškos karaliaus prigimties įrodymu.
Visgi K. Hall mano, kad jo priežastis galėjo būti faktas, kad karvedys vis dar buvo gyvas. Mokslininkė mano, kad tada, kai Aleksandro kūną buvo pradėta rengti laidotuvėms, jis buvo komoje.
„Labai gali būti, kad jis buvo nugrimzdęs į gilią komą, todėl negalėjo žinoti, kas vyko“, – sako K. Hall.
