Kai 2014 m. kovą buvo prarastas radijo ryšys su „Malaysia Airlines“ lėktuvu, šis skrido iš Pekino į Kvala Lumpūrą. Lėktuvui skrendant virš Andamanų jūros Indijos vandenyno link, paskutinis ryšys buvo užmegztas su kariniu radaru. Kadangi lėktuvas dingo virš vandenyno, jo juodojoje dėžėje esanti GPS nebūtų buvusi labai naudinga.
GPS dviem kanalais perduoda signalą naudodama 1 575,42 ir 1 227,60 MHz dažnių elektromagnetines bangas, priklausančias ultraaukštųjų dažnių radijo bangų diapazonui, kuris labai prastai sklinda vandeniu.
Vietoj GPS dviejose juodosiose dėžėse paprastai įrengiamas akustinis siųstuvas. Prisilietus prie vandens, jis suaktyvinamas ir kas sekundę siunčia signalą ne mažiau nei 30 dienų.
Siųstuve naudojamas 37,5 kHz dažnio ultragarsas. Palyginkime: žmogus girdi iki 20 kHz dažnio garsą, o šuo – iki 45 kHz. Ultragarsas per vandenį sklinda daug lengviau nei radijo bangos ir gali būti aptinkamas iki 3 km atstumu, tačiau akivaizdu, kad to nepakako Malaizijos lėktuvo buvimo vietai nustatyti.
Vis dėlto dėl šios tragedijos ėmė plisti naujo tipo juodosios dėžės. Jei lėktuvas nukristų į vandenyną, automatinis skrydžio registratorius (ADFR) gali atsiskirti nuo lėktuvo ir likti plūduriuoti paviršiuje bei siųsti signalus į palydovus.
Lėktuvų katastrofų priežastis tiriantiems inžinieriams labai svarbi prieiga prie juodųjų dėžių (beje, jos yra oranžinės). Jose įrašomas skrydžio aukštis, kursas, greitis, variklio būklė ir pokalbiai pilotų kabinoje.
