LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
Senovės inkų imperijoje seksas buvo stipriai kontroliuojama industrija. Saulės karalius Atahualpa kiekvienuose iš daugybės „mergelių namų“ visoje savo karalystėje turėjo po pusantro tūkstančio moterų. Jos buvo atrenkamos pagal grožį ir, norint užsitikrinti jų skaistybę, retai imamos vyresnės kaip aštuonerių metų. Bet skaisčios jos išlikdavo neilgai, mat buvo imperatoriaus sugulovės. Be jo, tam tikro leidžiamo dydžio haremus turėjo ir kiekvienas žemesnis visuomenės sluoksnis. Didieji lordai turėjo daugiau kaip septynių šimtų moterų haremus.
„Svarbiems asmenims“ buvo leidžiama turėti penkiasdešimt moterų; pavaldžių tautų vadovams – trisdešimt; šimto tūkstančių žmonių provincijų valdytojams – dvidešimt; tūkstančio žmonių vadams – penkiolika; penkių šimtų žmonių vadams – dvylika; šimto žmonių valdytojams – aštuonias; smulkiems penkiasdešimties žmonių viršininkams – septynias; dešimties žmonių viršininkams – penkias; penkių žmonių viršininkams – tris. Dėl tokios tvarkos eiliniams indėnams likdavo labai mažai moterų ir šis beveik celibatas priversdavo juos griebtis desperatiškų veiksmų. Šį faktą liudija didžiulės bausmės už bet kokį savo šeimininko apgaudinėjimą. Nuviliojęs vieną iš inkų moterų, jis, jo žmona, vaikai, giminaičiai, tarnai, kaimo gyventojai ir visos jo lamos būdavo pasmerkiami mirti, kaimas sunaikinamas, o vietovė užverčiama akmenimis.
Dėl to Atahualpa ir jo didikai turėjo, galima sakyti, didžiąją tolesnės kartos tėvystės akcijų dalį. Jie sistemingai atiminėjo iš mažiau privilegijuotų vyrų jų palikuonių genetinę dalį. Daugelis inkų buvo įtakingų vyrų vaikai.
Vakarų Afrikos Dahomėjos karalystėje visos moterys priklausė nuo karaliaus malonės. Tūkstančiai jų buvo laikomos karališkame hareme, o kitas jis leisdavo vesti savo mėgstamiems pavaldiniams. Dėl to Dahomėjos karaliai susilaukdavo daug palikuonių, o eiliniai vyrai dažnai gyveno vieniši ir vaikų neturėjo. Pasak vieno XIX amžiaus keliautojo, kuris lankėsi Abomėjos mieste, „sunku būtų rasti dahomėjietį, kuris nebūtų kilęs iš karališkosios giminės“.
Šis sekso ir valdžios ryšys yra senas.
Kol atėjo „civilizacija“, šešiose skirtingose Žemės rutulio dalyse (nuo Babilono 1700 m. pr. Kr. iki inkų 1500 m. po Kr.) imperatoriai turėjo savo haremuose po tūkstantį moterų. Anksčiau medžioklė ar kario gebėjimai pelnydavo vyrui po vieną ar dvi papildomas žmonas, o turtas – po dešimt ir daugiau.
Turtas turėjo ir dar vieną privalumą – jis galėjo tiesiogiai nupirkti ne tik žmonas, bet ir „valdžią“. Verta pažymėti, kad iki Renesanso skirtumas tarp turto ir valdžios buvo nežymus, kol atsirado toks dalykas, kaip ekonominis sektorius, nepriklausomas nuo valdžios struktūros. Žmogaus pragyvenimas ir jo lojalumas priklausė tam pačiam visuomenės vyresniajam. Valdžia, paprastai tariant, yra gebėjimas sušaukti sąjungininkus, kad įvykdytų jūsų nurodymą, ir tai priklausė vien nuo materialinės gerovės (šiek tiek padedant smurtui).
Valdžios troškimas būdingas visiems socialiems žinduoliams. Afrikinis buivolas iškyla į dominuojančią bandos hierarchijos padėtį, kuri teikia privalumų. Šimpanzių patinai taip pat stengiasi tapti bandos lyderiais ir taip padidinti savo poravimųsi skaičių. Bet šimpanzės, kaip ir žmonės, iškyla ne vien brutalia jėga. Jos gudrauja, o galiausiai kuria sąjungas. Šimpanzių bandų karai yra patinų polinkio burtis į sąjungas ir priežastis, ir pasekmė. Džeinės Gudal tyrimai parodė, kad vienos bandos šimpanzių patinai gerai žinojo, kada juos skaičiumi pralenkė kitos bandos patinai, ir sąmoningai ieškojo galimybių išrinkti pavienius patinus iš priešų. Kuo didesnė ir darnesnė patinų sąjunga, tuo ji veiksmingesnė.
Patinų koalicijos aptinkamos daugelyje rūšių. Kalakutų patinų brolijos konkurencingai pasirodo poravimosi kolonijose. Jeigu jie laimi, patelės susiporuoja su vyriausiuoju broliu. Susivieniję liūtai išvaro patinus iš būrio ir įsiviešpatauja jame patys; paskui išžudo jauniklius, kad patelės vėl būtų vaisingos, ir visi broliai dalijasi laimikiu – poruojasi. Genių brolių grupuotės gyvena su seserų grupuotėmis laisvos meilės bendruomenėje, valdančioje vieną „medį-aruodą“, kuriame iškaltose skylutėse saugoma iki trisdešimties tūkstančių gilių paukščiams misti per žiemą. Jaunikliai, kurie yra ne paukščių sūnūs ir dukterys, o sūnėnai ir dukterėčios, turi palikti brolių ir seserų bendruomenę ir užimti kokį nors kitą medį, išvarydami ankstesnius savininkus. Patelių ir patinų sąjungų nereikia grįsti giminyste. Broliai linkę padėti vienas kitam, nes yra artimi; kas tinka tavo brolio genams, tinka ir taviesiems, kadangi pusė jūsų genų yra bendri.
Bet yra ir kitas būdas užsitikrinti tą altruizmą – abipusiškumas. Jei koks nors gyvūnas tikisi pagalbos iš kito, jis gali pažadėti tuo pačiu jam atsilyginti ateityje. Kol jo pažadas tikėtinas – kitaip tariant, kol individai pažįsta vienas kitą ir pakankamai ilgai gyvena kartu kaupdami savo skolas, – patinas gali pasitelkti savo misijai kitus patinus. Atrodo, kaip tik tai ir daro delfinai, kurių lytinis gyvenimas dar tik pradedamas pažinti. Iš Ričardo Konoro, Rachelės Smolker ir jų kolegų darbo jau žinome, kad grupės delfinų patinų pagrobia pavienes pateles, įbaugina, demonstruoja joms choreografinę akrobatiką, o paskui mėgaujasi prieš jas lyties monopoliu. Kai patelė pagimdo, patinų sąjungai ji pasidaro nebeįdomi ir gali grįžti į savo moterišką pulką. Šios patinų sąjungos dažnai būna laikinos ir pagrįstos principu „tu padėk man, o aš padėsiu tau“.
Kuo protingesnė rūšis ir kuo laisvesnė koalicija, tuo mažiau ambicingam patinui reikia apsiriboti savo jėga. Buivolai ir liūtai užgrobia valdžią jėgos susirėmimuose. Delfinai ir šimpanzės, siekdami valdžios, neturi būti silpni, bet kur kas labiau gali pasikliauti savo gebėjimu kurti pergalingas patinų koalicijas. Kalbant apie žmones, jėgos ir valdžios ryšio beveik nėra, bent jau nuo tada, kai buvo išrasti tolimojo veikimo ginklai, kaip, pavyzdžiui, laidynė, ir tuo per vargus įsitikino jau Galijotas. Žmones į valdžią atveda turtas, gudrybės, politiniai gebėjimai ir patirtis. Nuo Hanibalo iki Bilo Klintono vyrai užgrobia valdžią steigdami sąjungininkų koalicijas. Ir būtent turtas sudarė žmonėms galimybes kurti tokias valdžios sąjungas.
“Raudonoji karalienė. Lytis ir žmogaus prigimties evoliucija“ – Mattas Ridley
Vieno geriausių Didžiosios Britanijos mokslo populiarintojų jau klasikine tapusi knyga apie žmogaus prigimties evoliuciją, įskaitant mūsų lytinius papročius. Šmaikščiai ir išradingai lyginama su gyvūnų elgesiu įrodant, kaip netoli mes esame nuo jų nutolę.
