LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
Ne visi gyvūnai turi lytines chromosomas. Iš tiesų sunku suprasti, kodėl daugelis jas turi. Jos padaro lytį visiška loterija, valdoma įsigalėjusios tvarkos, turinčios vienintelį privalumą (paprastai) – palaikyti lyčių santykį lygų. Jei pirmasis jūsų motinos kiaušinėlį pasiekęs spermatozoidas nešė Y chromosomą, esate vyras; jei X chromosomą – moteris. Egzistuoja mažiausiai trys skirtingi ir geresni būdai, galintys nulemti jūsų lytį. Pirmasis, tinkamas sėsliems gyvūnams, yra parinkti lytį, atitinkančią fiziologines galimybes. Pavyzdžiui, būti kitos lyties nei jūsų kaimynas, nes jis ar ji tikriausiai bus jūsų partneris.
Pilvakojis moliuskas, kuris didžiuojasi lotynišku Crepidula fornicata pavadinimu, pradeda savo gyvenimą kaip patinas, bet kai nustoja keliauti ir įsitaiso ant uolos, tampa patele; ant jos užšliaužęs kitas patinas ilgainiui taip pat virsta patele; tada užsiropščia trečias patinas ir taip toliau, kol susidaro dešimties ar daugiau moliuskų bokštas, kuriame apatiniai yra patelės, o viršutiniai – patinai. Panašų lyties nustatymo metodą naudoja viena rifų žuvis. Žuvų guotą sudaro daugybė patelių ir vienintelis didelis patinas. Išaugęs iki tam tikro dydžio mėlyngalvis lūpuotis pakeičia savo lytį iš moteriškosios į vyriškąją.
Šis lyties pakeitimas, žuvies požiūriu, itin prasmingas, nes patinas ir patelė patiria visiškai kitokius pavojus ir turi skirtingus privalumus. Didelė patelė gali padėti vos keliais kiaušiniais daugiau nei maža, o stambesnis už kitus patinas kovodamas ir laimėdamas patelių haremą gali susilaukti kur kas daugiau palikuonių. Vadinasi, mažam patinui sekasi blogiau nei mažai patelei, nes jam nepavyksta patraukti savo pusėn jokios partnerės. Todėl poligamijos šalininkai dažnai laikosi tokios strategijos: jei esi mažas, būk patelė; jei didelis – patinas.
Apie tokias strategijas galima kalbėti daug. Augant ir vedant palikuonis naudinga būti patele, o kai esi jau pakankamai didelis, kad galėtum vadovauti haremui, pakeisk lytį ir laimėk pagrindinį prizą kaip poligamiškas patinas. Iš tiesų, keista, kad šios sistemos neperima daugiau žinduolių ir paukščių. Beveik suaugęs elnias praleidžia ištisus celibato metus laukdamas progos susikergti, o jo seserys veda jauniklius kasmet.
Antras būdas nulemti lytį yra patikti tai aplinkai. Kai kurių žuvų, krevečių ir roplių lytį lemia temperatūra, kurioje inkubuojamas kiaušinis. Iš šiltų kalakutų kiaušinių prasikala patelės, iš šiltų aligatorių kiaušinių – patinai, iš šiltų ir atvėsusių krokodilų kiaušinių – patelės, iš vidutinių – patinai. (Ropliai yra labiausiai linkę rizikuoti nulemiant lytį. Daugelis driežų ir gyvačių griebiasi genetinių priemonių, bet nors XY iguanos tampa patinais, o XX – patelėmis, XY gyvatės virsta patelėmis, o XX – patinais).
Atlantinis stambiažvynis alestas dar keistesnis. Šios žuvys, gyvenančios Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje, savo lytį nulemia genais, kaip ir mes; žuvys, gyvenančios toliau į pietus embriono lyties nustatymui naudoja vandens temperatūrą. Šis nuo aplinkos priklausantis metodas atrodo ypatingas problemos sprendimo būdas. Jis reiškia, kad neįprastai šiltomis sąlygomis gali atsirasti per daug aligatorių patinų ir per mažai patelių. Jis skatina „interseksų“ atsiradimą – gyvūnų, kurie nepriklauso nei vienai, nei kitai lyčiai.
Iš tiesų, joks biologas neturi visiškai pagrįsto paaiškinimo, kodėl aligatoriai, krokodilai ir kalakutai naudoja šią techniką. Įdomiausia, kad visa tai susiję su dydžiu. Iš šiltų kiaušinių išsiperi didesni jaunikliai nei iš atvėsusių. Jeigu būti dideliam naudingiau patinui nei patelei (kaip krokodilams, kurių patinai varžosi dėl patelių ir laimi didesni) arba atvirkščiai (kaip kalakutams, kurių didelės patelės padeda daugiau kiaušinių už mažąsias, o maži patinai lygiai taip pat sugeba apvaisinti pateles, kaip ir dideli), apsimoka iš šiltų kiaušinių prasikalti tai lyčiai, kuriai naudingiausia būti didelei.
Aiškesnis to paties reiškinio pavyzdys yra kirmėlė nematodas, gyvenantis vabzdžių lervose. Jo dydį lemia vabzdžio dydis: suėdęs visus savo namus ir šeimininką jis nustoja augti. Bet nors didelė nematodo patelė gali padėti daugiau kiaušinių, stambus patinas daugiau patelių apvaisinti negali. Taigi didelės kirmėlės paprastai tampa patelėmis, o mažos – patinais.
Trečias būdas nulemti lytį – tai motinai parinkti lytį kiekvienam savo vaikui. Įspūdingiausiai tai atlieka monogonontinės verpetės, bitės ir vapsvos. Patelės iš jų kiaušinių išsirita tik tuo atveju, jeigu jie apvaisinami. Iš neapvaisintų kiaušinių išsirita patinai (tai reiškia, kad patinai yra haploidiniai ir turi tik vieną genų komplektą, o patelės – du). Čia esama prasmės – patelė gali sukurti dinastiją, net jeigu niekada nesutiks patino. (...)
Tad štai trumpa lyčių pasiskirstymo teorija: kai gyvūnai neverčiami pasikliauti genetine lytinių chromosomų loterija, jie pasirenka savo aplinkai tinkamą lytį. Vis dėlto pastaraisiais metais biologai pradėjo suprasti, kad genetinė lytinių chromosomų loterija nėra nesuderinama su lyčių pasiskirstymu. Mat, galėdami skirti X ir Y spermatozoidus, net paukščiai ir žinduoliai galėtų paveikti savo palikuonių lyčių santykį ir būtų atrinkti daryti tai lygiai taip pat kaip krokodilai ir nematodai – kai būtų tikimybė, kad palikuonis bus didelis, turėtų daugiau tos lyties palikuonių, kuriai naudingiau būti didesnei.
“Raudonoji karalienė. Lytis ir žmogaus prigimties evoliucija“ – Mattas Ridley
Vieno geriausių Didžiosios Britanijos mokslo populiarintojų jau klasikine tapusi knyga apie žmogaus prigimties evoliuciją, įskaitant mūsų lytinius papročius. Šmaikščiai ir išradingai lyginama su gyvūnų elgesiu įrodant, kaip netoli mes esame nuo jų nutolę.
