LMA kartu su Delfi portalu kas savaitę pasiūlys jums susipažinti su šių knygų ištraukomis. Visas knygas pdf formatu galite nemokamai atsisiųsti iš LMA svetainės.
XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje užmezgus ryšį su Naujosios Gvinėjos gentimis, lig tol atitrūkusiomis nuo išorinio pasaulio ir nežinojusiomis apie jo egzistavimą, tapo aišku, kad tie žmonės šypsosi ir raukosi taip pat vienareikšmiškai, kaip bet kuris vakarietis, – nepaisant šimtų tūkstančių metų, skyrusių juos nuo paskutinio bendro protėvio. Babuinas „šypsosi“ grasindamas; žmogaus šypsena reiškia pasitenkinimą: tai jo prigimtis, visas pasaulis.
Tuo nenoriu paneigti kultūrinio šoko fakto. Avių akių sriuba, galvos papurtymas, reiškiantis „taip“, vakarietiškas privatumas, apipjaustymo ritualai, popiečio siestos, religijos, kalbos, retai jums nusišypsanti padavėja Rusijos ir kur kas dažniau Amerikos restorane – egzistuoja miriadai ir individualių, ir universalių žmogiškų dalykų. Žmonių kultūrinius skirtumus tiria disciplina – kultūrinė antropologija. Tačiau savaime suprantamas dalykas ir žmonijos panašumų pamatas – bendri žmogaus būties ypatumai. Ši knyga – tai gilinimasis į tos žmogaus prigimties pobūdį. Jos tema: neįmanoma suprasti žmogaus prigimties nesuvokus, kaip ji vystėsi; o tai suprasti neįmanoma neišsiaiškinus, kaip vystėsi žmogaus lytiškumas. Mat tai yra pagrindinė mūsų evoliucijos tema.
Kodėl? Juk yra kitų žmogaus prigimties bruožų be šio išviešinto ir nerimą keliančio dauginimosi malonumo. Taip, tai tiesa, bet dauginimasis yra vienintelis tikslas, į kurį pašaukti žmonės; visa kita – tik priemonės jam pasiekti. Žmonės paveldi polinkį išgyventi, valgyti, mąstyti, kalbėti. Bet užvis svarbiau, kad jie paveldi tendenciją daugintis. Tie jų protėviai, kurie dauginosi, perdavė savo bruožus palikuonims; tie, kurie liko bevaikiai – ne. Taigi viskas, kas didino žmogaus galimybes sėkmingai plėsti giminę, buvo perduodama visų kitų dalykų sąskaita. Galime drąsiai tvirtinti, kad mūsų prigimtyje nėra nieko, kas nebuvo rūpestingai „atrinkta“ dėl savo gebėjimo ilgainiui patarnauti sėkmingam dauginimuisi.
Tai stulbina, nes skamba išdidžiai. Atrodo, kad neigiame laisvą valią, ignoruojame pasirinkusius skaistybę ir vaizduojame žmones kaip robotus, užprogramuotus tik daugintis. Susidaro įspūdis, kad Mocartą ir Šekspyrą motyvavo tik seksas. Tačiau aš nežinau jokio kito būdo, kaip galėtų vystytis žmogaus prigimtis, išskyrus evoliuciją, o dabar dar yra ir stebinančių įrodymų, kad evoliucija gali vykti tik konkurencinės reprodukcijos būdu. Tos rūšys, kurios dauginasi, išlieka; tos, kurios ne, išmiršta. Gebėjimas susilaukti palikuonių ir skiria gyvus organizmus nuo akmenų. Be to, šis požiūris į gyvenimą nėmaž nesikerta su laisva valia ar net skaistybe. Esu įsitikinęs, kad žmonės klesti pagal savo gebėjimą imtis iniciatyvos ir lavinti individualų talentą. Bet laisva valia sukurta ne malonumams; būta priežasties, dėl kurios evoliucija suteikė mūsų protėviams gebėjimą imtis štai kokios iniciatyvos: laisva valia ir pastangos – priemonės patenkinti ambicijas, varžytis su kitais žmonėmis, įveikti gyvenimo iššūkius ir taip ilgainiui atsidurti geresnėje padėtyje, leidžiančioje auginti vaikus, nei žmonės, kurie nesusilaukia palikuonių. Taigi laisva valia yra vertybė tik tiek, kiek prisideda prie galimo dauginimosi.
Pažvelkite į tai kitaip. Jei studentė yra puiki, bet per egzaminus pasirodo siaubingai – sakykime, vien mintis apie egzaminą jai sukelia nervinį šoką – visas jos šaunumas pasirodys esąs nieko vertas per vienintelį žinių patikrinimą kurso pabaigoje. Panašiai, jei gyvūnas puikiai sugeba išgyventi, jei veiksminga jo medžiagų apykaita, jeigu jis atsparus visoms ligoms, greičiau mokosi nei jo varžovai ir išgyvena iki gilios senatvės, bet yra nevaisingas, tuomet jo gerieji genai tiesiog negali būti perduoti.
Paveldėti galima viską, išskyrus nevaisingumą. Vadinasi, jei norime suprasti, kaip vystėsi žmogaus prigimtis, mūsų tyrinėjimų pagrindas turi būti dauginimasis, nes jo sėkmingumas ir yra tas egzaminas, kurį išlaikyti turi visi žmonės, jei nenori būti atsijoti natūralios atrankos. Štai kodėl ketinu įrodinėti, kad esama labai mažai žmogaus sielos ir prigimties savybių, kurias galima suprasti nesiremiant reprodukcija. Pradėsiu nuo paties lytiškumo sampratos. Dauginimasis nėra lytinių santykių sinonimas; egzistuoja daugybė su tuo nesusijusių būdų pratęsti giminę. Bet reprodukcinis lytinis potraukis turi padėti individui sėkmingai daugintis, kitaip lyčių nebeliks. Baigsiu intelektu, būdingiausia žmogaus savybe. Darosi vis sunkiau suprasti, kaip žmonės tapo tokie protingi negalvodami apie lytinę konkurenciją.
Kokią paslaptį Ievai atskleidė gyvatė? Kad ji galinti suvalgyti kažkokį vaisių? Fui! Tai eufemizmas. Tas vaisius buvo kūno pažinimas ir tai suvokė visi – nuo Tomo Akviniečio iki Miltono. Iš kur jie tai sužinojo? Pradžios knygoje niekur nėra nė menkiausios užuominos apie tokią lygtį: uždraustas vaisius lygu nuodėmė, lygu seksas. Mes tai žinome, nes toks svarbus žmonijai gali būti tik vienas dalykas. Seksas.
“Raudonoji karalienė. Lytis ir žmogaus prigimties evoliucija“ – Mattas Ridley
Vieno geriausių Didžiosios Britanijos mokslo populiarintojų jau klasikine tapusi knyga apie žmogaus prigimties evoliuciją, įskaitant mūsų lytinius papročius. Šmaikščiai ir išradingai lyginama su gyvūnų elgesiu įrodant, kaip netoli mes esame nuo jų nutolę.
