Du iš dešimties žmonių dirba tam, kad pamaitintų vabzdį, t.y. vabzdžiai pasiglemžia apie penktadalį pasaulyje užauginto maisto. Tačiau kiek šio maisto pagamintume, jei išnyktų augalus apdulkinantys vabzdžiai?
Vabzdžius veikia klimato kaita, užterštumas, perdėtas pesticidų naudojimas. Nepaisant to, kiekvienais metais pasaulyje, taip ir pat Lietuvoje, randama daugybė naujų vabzdžių rūšių! Tai – didžiausia bestuburių gyvūnų klasė, o visų vabzdžių bendra masė – didesnė nei visų stuburinių gyvūnų Žemėje, įskaitant žmones.
Tam tikros rūšys naudojamos naujiems vaistams atrasti, maistui. Vabzdžiai geba atpažinti sprogmenis, o jų paliekami pėdsakai padeda atsekti kontrabandos šaltinius! Tuo tarpu, teisminės entomologijos metodai, kai nusikaltimams tirti pasitelkiami būtent vabzdžiai, kartais yra net tikslesni už kitus teisminės analizės metodus.
Apie šiuos ir kitus fantastiškus vabzdžių panaudojimo būdus bei keisčiausiose pasaulio vietose vykdomus tyrimus pasakoja Gamtos tyrimų centro entomologas, profesorius, habil. dr. Sigitas Podėnas.
Kaip masinio naikinimo ginklai uždrausti tik 1972 metais
„Galbūt daug kam tai bus naujiena, tačiau vabzdžiai jau tūkstančius metų buvo plačiai naudojami karo tikslams – tiek ligoms platinti, tiek pasėliams užkrėsti, – sako prof. S. Podėnas. – Visų karinių susirėmimų metu, vabzdžiai būdavo viena iš pagrindinių mirties priežasčių“.
Net Šaltojo karo metu, JAV rimtai investavo į tokio ginklo tyrimus, įskaitant geltonąją karštligę pernešančius uodus. Antrojo Pasaulinio karo metu kolorado vabalų, kaip būdo naikinti priešų pasėlius, panaudojimą svarstė šalys abiejose barikadų pusėse. Nors dabar biologinio ginklo panaudojimas draudžiamas tarptautiniu mastu, vabzdžius tikimasi pasitelkti tokiems tikslams kaip karas su narkotikais. Eloria noyesi drugio lervas (vikšrus) planuojama panaudoti nelegalių kokainmedžio laukų Kolumbijoje naikinimui.
Vabzdžių ir kitų biologinių ginklų panaudojimas karo tikslams tarptautine konvencija uždraustas dar 1972 m., tačiau vabzdžių keliami pavojai neramumus patiriančiose šalyse aktualūs iki šiol. Tokiose teritorijose aktyviai dirba karo entomologai – rinkdami medžiagą apie karo zonose paplitusius vabzdžius ir juos identifikuodami, jie padeda apsaugoti kariškius nuo mirtinų vabzdžių platinamų ligų, vykdyti jų prevenciją.
Gamtos tyrimų centro stalčiuose – vabzdžiai surinkti karo entomologų Pietų Korėjoje
„Mūsų laboratorija dirba su Pietų Korėjos bei JAV mokslininkais. Tyrinėjame vabzdžius gaunamus tiesiai iš Korėjos demilitarizuotos zonos, – pasakoja prof. S. Podėnas. – Tiriame jų kilmę, vystymąsi, ekologiją, kartu su tarptautiniais partneriais publikuojame naujai atrastas rūšis“.
Neįtikėtina, tačiau į lietuvių mokslininkų stalčius vabzdžiai keliauja ir iš tyrimų stoties esančios prie pat Jungtinės saugumo srities pastatų, kur susitinka Šiaurės ir Pietų Korėjos atstovai, vyksta tarpvalstybinės derybos. Korėjos demilitarizuota zona – viena labiausiai saugomų pasienio zonų pasaulyje.
Šie vabzdžių tyrimai vykdomi jau nuo Korėjos karo pabaigos 1953 m. Tarp prof. S. Podėno laboratorijoje tyrinėjamų vabzdžių – ir medžiaga surinkta minų laukuose dar 1954-aisiais, pasibaigus karui. Kartu dirba ir daugybė kitų laboratorijų bei mokslininkų iš kitų pasaulio šalių.
„Vabzdžių įvairovė tokia didelė, kad vienam mokslininkui visko aprėpti tiesiog neįmanoma“, – pasakoja prof. S. Podėnas.
Ar Lietuvoje reikalinga intensyvi kraujasiurbių vabzdžių kontrolė?
Prof. S. Podėnas pasakoja, jog kiekvienais metais per šiltąjį sezoną sulaukia daug skundų apie žmones ir gyvulius puolančius kraujasiurbius vabzdžius. Tačiau pasak jo, neturime ko skųstis. Uodų ar skaudžiai geliančių sparvų mūsų krašte yra gerokai mažiau nei, pvz., tam tikrose Azijos šalyse, kuriose tenka dirbti ir Lietuvos mokslininkams.
„Yra tekę dirbti regionuose, kur tokių kraujasiurbių kaip sparvos tiek daug, jog per kelias minutes tiesiog nuo savęs jas gaudydamas pagauni iki 3 tūkst. tokių vabzdžių, – pasakoja prof. S. Podėnas. – Čia nepadeda jokios įprastos apsaugos priemonės, jokie purškikliai. Sparvos tiesiog debesimis skraido aplink.“
Tai košmariškos sąlygos tiek žmonėms, tiek gyvuliams. Sparvos skaudžiai kanda, įkandimo vieta kraujuoja. Gyvuliai ne tik kankinasi, bet ir žūva nuo tokių vabzdžių įkandimų, bei jų platinamų ligų.
Galime džiaugtis ir tuo, jog Lietuvoje kol kas neturime ir itin pavojingas ligas platinančių vabzdžių. Tuo tarpu kitur pasaulyje tokios vabzdžių pernešamos ligos kaip maliarija, maras, miegligė daro įtaką ištisų regionų vystymuisi.
Tačiau ir Lietuvoje tam tikrais atvejais imamasi didelio masto priemonių susidorojimui su vabzdžiais. Pavyzdžiui, kiekvienais metais į Nemuną išpilama tūkstančiai litrų biologinio preparato, naikinančio kraujasiurbių mašalų, kamuojančių Pietų Lietuvos regionus, lervutes. Šią prevenciją vykdyti taip pat padeda Gamtos tyrimų centro Entomologijos laboratorija.
„Tai mašalai, gyvenantys greitai tekančiame vandenyje, todėl užtenka vienoje vietoje panaudoti būtent juos veikiančias medžiagas. Deja, su kitais kraujasiurbiais kovoti sunkiau“, – sako prof. S. Podėnas.
Pavyzdžiui, uodai gali išsivystyti beveik bet kur – net ne vietoje išmestoje senoje padangoje ar nedideliame inde, į kurį prilyta vandens. Todėl su jais susidoroti gerokai sudėtingiau. Lietuvoje esama ir tokių kraujasiurbių rūšių, kurie vystosi tiesiog drėgname dirvožemyje.
Pasak prof. S. Podėno, yra kovos būdų su praktiškai bet kur galinčiais išsivystyti vabzdžiais, tačiau jeigu jie neperneša pavojingų ligų, tokių priemonių imtis dažniausiai per brangu ir netikslinga.
Nelegalūs imigrantai vabzdžiai kelia pavojų Lietuvos gamtai
Tuo tarpu į šalį bandančios patekti svetimos rūšys kontroliuojamos daug griežčiau. Dėl žmogaus veiklos, suintensyvėjusio transporto, iš viso pasaulio atvykstančių krovinių į Lietuvą patenka naujos, regionui nebūdingos rūšys. Tiesa, kai kurios jų nekelia jokio pavojaus nei žmonėms, nei kitiems organizmams, ir dažnai negali iškęsti Lietuvos klimato, todėl čia ilgai neužsibūna.
„Kiekvienais metais sulaukiame pranešimų apie Lietuvoje aptiktus maldininkus, – sako prof. S. Podėnas. – Deja, šiems vabzdžiams reikia šiltesnio klimato, jie neiškenčia Lietuviškos žiemos“.
Vis dėlto, pasak mokslininko, tam tikros rūšys, atkeliaujančios iš kitų teritorijų ir Lietuvoje neturinčios natūralių priešų, gali būti labai pavojingos. Šios rūšys greitai išplinta, nusiaubia augaliją. Žalą vietinei ekosistemai vabzdžiai gali daryti ir netiesiogiai, pvz., pernešdami grybelines ligas, nematodus (apvaliąsias kirmėles) ir kitus kenkėjus. Šiuo metu Europos miškus kamuoja būtent tokiu būdu į regioną patekę pušis išdžiovinantys nematodai.
Dėl to į šalį atkeliaujančius krovinius griežtai kontroliuoja karantino tarnybos. Lietuvoje šį darbą vykdo Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
„Blogiausia tai, jog apsisaugoti nuo visų pavojingų vabzdžių rūšių praktiškai neįmanoma. Tačiau jei galime šių rūšių paplitimą sulėtinti, nukelti bent keliems metams, tai turi labai didelę ekonominę reikšmę“, – pažymi prof. S. Podėnas.
Įdomu ir tai, jog pavojingi vabzdžiai atvyksta ne tik su augalais ar žemės ūkio produkcija, tačiau net išsikasę urvelius pačiuose transportavimo padėkluose! Todėl griežta vabzdžių migracijos kontrolė itin svarbi, o krovinius tikrinantys ekspertai turi gebėti atpažinti ne tik pačius vabzdžius, tačiau ir jų veiklos pėdsakus.
Vabzdžiai – svarbūs muitinės pareigūnų, teismo ekspertų pagalbininkai
Panašiu principu gali būti nustatomi ir kontrabandos šaltiniai. Pavyzdžiui, identifikuojant į narkotikų pakelius patekusius vabzdžius ar jų pėdsakus, galima pasakyti iš kokio regiono jie atkeliavo. Ypač, jei aptinkamos unikalios, tik tam tikrose pasaulio vietose būdingos rūšys.
Tuo tarpu teismo ekspertizei gali būti pasitelkiamos pačios paprasčiausios musės. Žinant vabzdžio rūšį, pagal jo vystymosi ciklą galima tiksliai nustatyti žmogaus mirties datą, kokiomis sąlygomis buvo įvykdytas nusikaltimas, ar kūnas buvo pervežamas, ar buvo uždengtas, ar švietė saulė, kokioje temperatūroje buvo laikomas.
Įdomu tai, jog nusikaltimams narplioti vabzdžiai pasitelkiami jau tūkstančius metų. Pirmi tokios teisminės ekspertizės atvejai užfiksuoti dar Senovės Kinijoje!
Atsižvelgiant į vabzdžių gausą ir įvairovę, ko gero, nenuostabu, jog šie bestuburiai gyvūnai turi tiek panaudojimo būdų. O kartu gali kelti ir didelį pavojų tiek žmonėms ir žemės ūkiui, tiek ištisiems regionams!
Belieka tikėtis, jog net besikeičiančio klimato bei intensyvėjančios žmogaus veiklos sąlygomis gebėsime darniai sugyventi su šia svarbia ekosistemos dalimi, ir išsaugosime kuo daugiau gamtai ir žmogui svarbių vabzdžių rūšių.
