Tai, kad lietuvis siūlė gaminti lietuviškas sprogstamąsias medžiagas, kurios leistų sutaupyti milijonus, daugeliui skambėjo neįtikinamai. “Kaip, kokie dar sprogmenys? Ką jūs čia kalbate?” - dažniausiai taip į Romualdo pasiūlymus reaguodavo aukšti šalies pareigūnai ir mokslo vyrai.
Apie savo bandymus viešai prabilti jis išdrįso tik po 1990 metų. “Jei tarybiniais laikais būčiau apie tai garsiai kalbėjęs, greičiausiai mane būtų įkišę į psichiatrijos ligoninę. Niekas nebūtų leidę tokių dalykų”, - mano jis.
Po daugelio bandymų ir biurokratinių procedūrų R.Sukarevičius pasiekė savo tikslą - jis pripažintas išradėju ir gavo savo išrastų sprogmenų patentą. Išradėjas aiškina pritaikęs vieną iš būdų, kaip iš savų medžiagų gaminti sprogmenis. Jau beveik dešimtmetį Lietuvoje jo sukurti sprogmenys griauna senus pastatus, vandens ir šienainio bokštus.
Vertino ir kaip fantazijas
“Kaip tuo susidomėjau? Dar vaikas būdamas. Gimiau 1945 metais, tada sprogmenų aplink buvo pakankamai. Mane sužavėjo šoviniai. Matydavau, kad kulka praeidama keturias “lopetas” metalą ištirpindavo. Kaip visa tai padaroma? Iš kur tokia jėga? Tai mane traukė”, - šypsosi R.Sukarevičius.
Būsimam išradėjui daug padėjo pažintis su motinos broliu Domu Steponaičiu. Mokslus Paryžiuje baigęs tarpukario inteligentas buvo pulkininkas, dirbo Karinių tyrimų laboratorijoje. Jis padėjo savo patarimais, parūpino reikalingų knygų.
“Tačiau vis perspėdavo, kad niekas Lietuvai, mažai šaliai, neleis pačiai gaminti sprogmenis ir ginklus”, - prisimena Romualdas.
Baigęs mokslus Kauno politechnikos institute, ilgai dirbo Biržų autotransporto įmonės eksploatacijos skyriaus viršininku, tačiau visą laiką slapta rengėsi gaminti sprogmenis. Supratęs, kad sprogmenys, kurių pagrindas - amonio salietra, veikia, kaip jis nori, ėmė belstis į valdžios duris.
Nuo 1994 metų pradėjo įtikinėti valstybės vadovus, kokią naudą gali duoti jo išradimas. Pirmiausia parašė Prezidentui Algirdui Brazauskui, bet nieko nepešė. Paskui kreipėsi į Ministrą Pirmininką A.Šleževičių. Kai 1994 metais A.Šleževičius lankėsi Biržuose, R.Sukarevičius jam savo idėją bandė išsakyti akis į akį.
“Visi žmonės atėjo ko nors prašyti: kad pakeltų algas, pensijas. Nustebinau atėjęs su pasiūlymu. Mane išklausęs tuo metu atvykęs Prezidento patarėjas kalbėjo, jog mano idėjos gali būti tema disertacijai, galbūt aš kalbu kažką iš fantastikos srities. Premjerui paaiškinau, kad žaliavų turime pakankamai. Nereikia didžiulių gamyklų, o gamybą galime pradėti per 2 mėnesius”, - prisimena susitikimą su A.Šleževičiumi biržietis.
Ministras suprato esmę
Nors R.Sukarevičiaus aiškino, kad jo kuriamos medžiagos tinka pramonei, statyboms ir bendram šalies ūkiui, tačiau klausimą perdavė svarstyti Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijoms. Gavo išvadą, kad R.Sukarevičiaus sprogmuo prilygsta amonitui ir kariuomenės tai nedomina, o vidaus reikalų sistemoje tokie dalykai nenaudojami. Tačiau išradėjas nenuleido rankų.
“Galiausiai mano idėja pateko į Susisiekimo ministeriją. Ministras Jonas Biržiškis pats yra sprogmenų naudojimo specialistas, yra padaręs išradimų šioje srityje. Pasiūlė pradėti bandymus”, - pasakoja Romualdas.
Pirmieji bandymai Petrašiūnų dolomitų karjere (Pakruojo rajonas) pavyko. “Komponentus pasiruošiau jau namuose. Jie nesprogūs, galima be baimės vežiotis. Polietileno maišuose sudėjome po 75 kilogramus sprogmenų”, - sakė pašnekovas.
Komisija pripažino, kad R.Sukarevičiaus sprogmenys galingumu artimi amonitui, perkamam iš Rusijos, ir pasiūlė juos gaminti Lietuvoje. Tačiau tai nebuvo tikroji indulgencija. Prieš pradedant sprogstamąsias medžiagas masiškai naudoti, reikia daugelio bandomųjų sprogdinimų. 1995 metais tam gautas leidimas.
Nelaimės neišvengė
Buvo atlikti bandymai Karaimiškio karjere, kuris yra geologinio draustinio teritorijoje, tačiau baiminantis gipso sluoksnių įgriovų iš ten sprogdintojas išprašytas.
Per bandymus asfaltbetonio bazėje metu įvyko nelaimė. Vienu metu keturi užtaisai sprogo kaip reikėjo, tačiau penktojo akmens sprogstamoji masė tik sudegė. Pasvalio mechanizatoriai, atvažiavę išvežti detonatorių, surado jį žolėje. “Sugalvojo jį pakrutinti. Jungė laidus prie akumuliatoriaus, prie žvakių, o galiausiai padėjo ant laužo. Po sprogimo vienas vyras liko be plaštakos, o valstybinė komisija atėmė leidimą bandymams”, - sakė R.Sukarevičius. Dėl šio įvyko net buvo iškelta baudžiamoji byla.
Biržietis mano, kad būtų galima sprogmenis panaudoti ir upėse ardant bebrų užtvankas, sąnašas.
Pateko tarp nukentėjusiųjų nuo kariškių
Jo sukurti sprogmenys “Dinamonas ROS” nepavojingi nei deginant, nei trankant kūju - nieko neįvyks. “Patentas atviras visiems, bet jame dalis nuslėpta. Negaliu aprašyti visko, nes kiekvienas kūrėjas truputį nutyli. Pagaminti sprogmenį, net ir žinant formulę, sunku. Ne taip susmulkini, ne toks komponentų kiekis, netinkamai sumaišai - ir nieko neišeina. Tai kruopštumo kaip kulinarijoje reikalaujantis darbas”, - aiškino išradėjas.
Romualdo veidas ir rankos nusėtos daugybe randų. “Esu šiek tiek nukentėjęs. Tačiau tik vienas sprogimas buvo pavojingas gyvybei. Tai atsitiko 1990 metais, prieš lemtingus sausio įvykius. Tuo metu buvau Vilniuje, paguldė į ligoninę kartu su nukentėjusiaisiais nuo kariškių, bet aš nieko bendro su tais įvykiais neturėjau”, - ramiai pasakojo Romualdas.
Jis apgailestauja, kad lietuviški sprogmenys nevisiškai išnaudojami. “Jie tiktų ir kariškių mokymui. Galėtume gamintis sprogstamuosius paketus. Dabar kareiviai žaisdami karą mėto juodąjį paraką, o galėtų naudoti mūsų kelis kartus pigesnį gaminį. Pastebėjau, kad kariškiai mąsto kitaip. Pagrindinis klausimas: kaip panaudoti skirtas lėšas? Kalbos apie taupymą - juokas ir nesąmonė. Jei pradėtų naudoti dinamoną, reikėtų keisti lenteles, perskaičiuoti charakteristikas. Kam užsiimti tokiais niekais, jei visko pakanka? Kariškiai negalėjo patikėti, kad dinamono sprogimo greitis nedaug atsilieka nuo trotilo”, - šypsosi pašnekovas.
Jo sukurti sprogmenys dabar gaminami šimtais tonų. “Jų daug reikia uolienoms griauti. Kaminui nugriauti gali užtekti ir 2 kilogramų”, - paaiškino R.Sukarevičius.
Puikiai išpurena žemę
Savo sprogmenis biržietis bandė šimtus kartų sprogdindamas laukų akmenis ir kelmus, kurie trukdo ūkininkams. Galingų sprogimų nereikėjo, tačiau efektas buvo ryškus.
Išradėjas pasiūlė nuvažiuoti apžiūrėti vieno draugo sodą, kuriame prieš keletą metų pasodino obelis. Gaila, kad dabar ne vasara, bet skirtumas vis tiek matėsi. Vienoje eilėje obelys susodintos kaip įprasta, duobes iškasant kastuvu. Kitoje eilėje jos susodintos į sprogmenų išpurentą žemę. Ten obelų kamienai akivaizdžiai storesni.
“Gerai išpurenta žemė, šaknims lengviau, patenka daugiau drėgmės”, - aiškina Romualdas. Taip būtų galima visur, bet tokiems darbams leidimo jis neturi. “Tai būtų labai gera priemonė, kuri pagreitintų miškų atsodinimą. Ši idėja - ne mano, sau seniai žmonės tai žino. Prieškariu taip darė vokiečiai, apie tai rašoma ūkininkams skirtoje vokiškoje knygoje”, - rodo R.Sukarevičius seną leidinį.
Jis juokdamasis pasakoja, kaip viena moteris iškirto kaimynų obelis, kurios buvo pasodintos po tokio išpurenimo. “Lietuviškas pavydas. Juk smagu, kai kaimyno namas dega, šilumą skleidžia”, - šypsosi jis.
Gaminami šimtais tonų
Kurdamas sprogmenis Romualdas po ranka turėjo vokišką knygą apie sprogmenis ir šaudmenis. “Tai puiki knyga, labai skiriasi nuo tarybinių. Rusiškose knygose buvo daug kas nuslėpta, o vokiškose viskas aprašyta iki smulkmenų. Rašoma ir apie amonio salietros sprogmenis, kuriuos vokiečiai naudojo su nitroglicerinu. Tačiau ir vokiečiai ne viską tiksliai surašė”, - dėsto pašnekovas.
Jo patentas atviras visiems. “Bet kas gali susimokėti ir skaityti. Internete galima rasti šių sprogmenų aprašymą. Tačiau nežinant, kaip juos gaminti, įvyks nelaimė. Viską reikia žinoti sekundžių tikslumu. Dabar internete spausdinamas “Teroristų žinynas”. Jaunimui atrodo, kaip smagu ir patogu, gali patys pasigaminti, viskas aprašyta. Bet kai nutrauks ranką ar ausį, bus nelabai patogu”, - šmaikštauja pašnekovas.
