Galime tik spėlioti, kas įvyko tada prieš 5 000 metų. Tiesa, skeletų DNR tyrimas suteikė istorikams naujų žinių apie kultūrų susiliejimą prieš bronzos amžiaus pradžią Europoje.
2011 m. archeologai atkasė kapą, kuriame gulėjo vyrų, moterų ir vaikų palaikai – visų kaukolės buvo suknežintos stipriu smūgiu. Atidžiau apžiūrėjus paaiškėjo, kad visi kūnai buvo suguldyti tvarkingai, šalia jų sudėti vertingi daiktai. Tai ne šiaip žudynių vieta, o laidotuvės po žudynių, rašoma sciencealert.com.
Atlikus tyrimą radiometrinio datavimo metodu, paaiškėjo, kad kūnai – iš 2880–2776 m. pr. Kristų laikotarpio. Tuometinėje Europoje vyko gana intensyvus kultūrinis poslinkis.
Sprendžiant iš kapavietėje rastų daiktų, žmonės priklausė rutulinių amforų kultūrai. Šios kultūros atstovai nuo kaimynų skyrėsi rutulio pavidalo moliniais indais ir tuo, kad augino kiaules maistui.
Pastaraisiais metais dėl šios centrinės Europos kultūros kilmės vyko nemažai debatų, buvo sudaryti įvairūs modeliai, vaizduojantys skirtingas migracijos ir kultūrinės įtakos linijas.
Keliaujančios žmonių populiacijos susikerta ir arba kažkuo pasidalina, arba įvyksta tragedija, vėliau neišvengiamai kyla klausimų – ar tam tikri kultūriniai pokyčiai nėra pasiskolinti iš kaimynų.
Ištyrus Košicės kapavietės žmonių palaikų DNR, išaiškėjo naujų faktų apie rutulinių amforų bendruomenę.
Komanda palygino 15 rastų individų palaikų genus su keliais senovės genomo duomenų rinkiniais, taip pat ir su duomenimis iš kitų archeologinių kasinėjimų vietų, kuriose gyveno rutulinių amforų bendruomenės, pietų Lenkijoje.
Susumavus ir apibendrinus rezultatus, paaiškėjo, kad rutulinių amforų kultūros atstovai ir jiems artima pereinamoji kultūra (vadinamoji Zlota grupė) buvo kilę iš neolito gyvulių augintojų, tarp jų buvo įsimaišiusi tik nedidelė grupelė vakariečių medžiotojų ir rinkėjų.
Svarbu tai, kad nerasta bendrų genų su Ponto stepių gyventojais. Todėl tyrėjai daro išvadą, jog šios kultūros atstovai buvo indo-irano migrantų palikuonys.
Kyla klausimų, kaip atsirado ir vystėsi indoeuropiečių kalbos – anglų, ispanų, hindustano, persų ir lietuvių.
Taip pat aiškėja, kas veikiausiai išžudė kapavietėje rastus moteris ir vaikus. Dėl besiplečiančių migrantų populiacijų bronzos amžiaus kultūrinis peizažas transformavosi į virvelinės keramikos kultūrą. Atsižvelgdami į atskirus genų rinkinius, mokslininkai spėja, kad rutulinių amforų ir virvelinės keramikos kultūrų atstovų santykiai toli gražu nebuvo draugiški.
Ir dar vienas mokslininkų atradimas – aukų kaulai atskleidė priklausymą kelioms šeimoms. Keturios moterys buvo palaidotų vaikų motinos, keturi iš rastų vyrų buvo susiję giminystės ryšiais.
Daugiausia informacijos suteikė kūnų padėtis. Vyriausia kape – vidutinio amžiaus moteris, gulinti šalia dviejų savo sūnų. 30–35 m. mažiaus moteris paguldyta šalia paauglės dukters ir 5 m. sūnaus.
Veikiausiai ne atsitiktinumas, kad kape nėra vaikų tėvų. Guli keli vyrų kūnai – vienas apie 60 m. amžiaus, kitas – 20-ies su trupučiu metų. Peršasi išvada, kad žudynės įvyko, kol vyrų nebuvo. Gal jie dirbo laukus, gal buvo išvykę prekiauti, gal medžiojo – šito nesužinosime. Akivaizdu tiek, kad žmones laidojęs asmuo žinojo jų giminystės ryšius, nes motinos ir vaikai buvo suguldyti šalia.
Praėjus tūkstančiams metų bandome įsivaizduoti, kaip gyveno mūsų protėviai. Ši kapavietėje aptikta kraują stingdanti scena primena, kad kai kurie dalykai beveik nepasikeitė iki mūsų dienų.
