aA
Istorikai teigia, kad tauta, nežinanti savo praeities, amžinai lieka nesubrendėle. O jų mokslas reikalingas tam, kad žmonės mokytųsi iš istorijos ir nedarytų pirmtakų klaidų.
Stebuklingu vadinamas Lopaičių šaltinis (E. Bunkos nuotr.)
Stebuklingu vadinamas Lopaičių šaltinis (E. Bunkos nuotr.)

Jeigu taip yra iš tikrųjų, šių dienų istorikai dar turėtų konstatuoti, kad žmonija yra idiotė. Ne pirmine to žodžio prasme, reiškiančia „pats sau“ gyvenantį atsiskyrėlį, o vėliau atsiradusia, nusakančia aplinkoje nesusigaudančio, jokiems mokslams nepasiduodančio psichinio ligonio būseną. Juk jeigu žmonės mokytųsi iš praeities, jau seniai nebebūtų nei karų, nei rasinių, religinių konfliktų, Žemėje viešpatautų taika ir santarvė.

Jei taip nėra ir vargu ar bus, galima net spėlioti, jog mūsų civilizacijos raida pasuko į aklavietę vedančiu keliu ir pasmerkta susinaikinti, kad jos vietoje vėlgi spėjami eksperimentuotojai, pasimokę iš savo klaidų, sukurtų naują.

Ko gero, didžiausia mūsų bėda yra ta, kad, vadindami save pačių sugalvotu žodžiu – civilizuotais, niekaip neišsiritame iš lervos būsenos. Dar blogiau, kad ignoruojame protėvių žinias bei patirtį ir amžinai kovojame su tuo, ką kenksmingo sukuriame patys. Juk didžiausia saviapgaulė yra šūkis „Saugokime gamtą“. Iš tikrųjų pirmiausia turėtume sakyti, kad reikia saugoti save, o, tai suvokę, kitokiu žingsniu ateitume ir prie vandens, kurį geriame, ir prie pavėsį sielai bei kūnui teikiančio medžio, kitaip svarstytume apie orą, kurį naikiname, bet dar šiaip taip kvėpuojame.

Senovės išminčiai sakė, kad, norėdamas pakeisti pasaulį, žmogus turi pradėti nuo savęs. Bet to patarimo mes negirdime, griebiamės iš karto globalių dalykų, tačiau išeina šnipštas.

Pabandykime pradėti nuo savęs pažinimo. Tačiau be teiginių, jog yra taip ir tik taip. Prisirankioję šiokių tokių argumentų, kurkime spėliojimus, bet aklai jais netikėkime. Kaip perskaitęs Evangelijos ištrauką sakydavo po karo Plateliuose kunigavęs Stanislovas Adomauskas, norit tikėkit, norit – ne, taip yra parašyta...

„Stebuklingas stebuklas“

Rietavo miškų urėdijos rekonstruotas Lopaičių piliakalnis (E. Bunkos nuotr.)
Rietavo miškų urėdijos rekonstruotas Lopaičių piliakalnis (E. Bunkos nuotr.)

Kai bene prieš septynerius metus Rietavo miškų urėdijos užsakymu statybininkai prie Lopaičių piliakalnio taisė kelią, gelbėjo Aitros (Pilies) upelin byrantį piliakalnio šlaitą, retino medžius, Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stanislovas Kasparavičius atlėkė apžiūrėti, kaip naikinami praeities pėdsakai. Medvėgalis, kurio atvėrimo pradininkas vėlgi buvo Rietavo miškų urėdas Vacys Jankauskas, dar nebuvo pasirodęs dabar visiems patinkančiame gražume, tad daugeliui atrodė, kad bet koks prisilietimas prie tautos didybę menančių kalvų jas tik gadina.

Bet tuo, ką pamatė Lopaičiuose, S. Kasparavičius liko patenkintas. Juolab kad kitoje Aitros slėnio pusėje rado labai dolmeną primenančią akmenų krūsnį ir apie tai garsiai prabilo. O apie spėjamą dolmeną šmirinėjantys istorijos mėgėjai dar rado, manoma, prieš daug daug metų žmonių žemėje ir akmenyse paliktas žymes, net iškaltus veidus, iš akmenų sudėliotas kol kas nesuvokiamas, tačiau bent numanomą tvarką turinčias linijas. Tad iš šiaurės ir vakarų Aitros juosiama kalva netrukus buvo pavadinta žemaičių pagonių Šventviete. Iki šiol to niekas nei patvirtino, nei paneigė, todėl dėl šventos ramybės vis dėlto reikėtų sakyti „spėjama Šventviete“.

Spėjamos Lopaičių Šventvietės spėjamas dolmenas. Tikri dolmenai, anot jų tyrinėtojų, senovės žmonių pastatyti pažymėti palankius žmogui Žemės energetinius taškus (E. Bunkos nuotr.)
Spėjamos Lopaičių Šventvietės spėjamas dolmenas. Tikri dolmenai, anot jų tyrinėtojų, senovės žmonių pastatyti pažymėti palankius žmogui Žemės energetinius taškus (E. Bunkos nuotr.)

Su tokia prielipa nelabai sutinka žiemą ir vasarą iš Stebuklingu vadinamo šaltinio vandenį po visą Lietuvą išsivežiojantys žmonės. Dėl to bene kalčiausias Simonas Daukantas, užrašęs žemaičių pastebėjimą, jog iš vakarų į rytus (taip yra ir Lopaičiuose, ir prie Paplinijo piliakalnio) tekantis šaltinio vanduo turi stebuklingų galių.

Patį vandenį, regis, tik vaizdingoje kalboje galima vadinti stebuklingu, nes logika įpareigoja manyti, kad gamtoje antgamtiškų, stebuklingų dalykų negali būti. Yra tik kol kas nesuvokti gamtos reiškiniai. Bet vanduo nusipelno tokio epiteto vien dėl to, kad jame užsimezgė gyvybė. Tad, anot žemaičių, iš žemės į rytus tekantis yra „stebuklingas stebuklas“? Reikia manyti, kad taip senovėje žmonės manė ne po laboratorinių tyrimų, bet pastebėję jo poveikį. O jis žmogui tuo geresnis, kuo jame mažiau jam kenksmingų mikroorganizmų.

Žemėlapyje pamatavę „stebuklingo“ vandens tekėjimo kryptį ir palyginę ją su Saulės spindulių srautų kryptimis, nesunkiai pastebime, kad, tik Saulei patekėjus, jos ultravioletiniai spinduliai iškart sminga į ką tik iš žemės ištekėjusį vandenį. Ir, pragaištingai veikdami bakterijas, neleidžia joms daugintis. Tai yra, šaltinio iškrovos vietoje išlaiko švaresnį vandenį nei tas, kurį Saulė apšviečia vėliau, kai jos ultravioletinių spindulių poveikis jau yra menkesnis.

Tokia žemaičių pastebėjimo apie vandens švarumą aiškinimo versija, matyt, turi teisę gyvuoti jau vien todėl, kad kitos iki šiol nėra.

Žinoma, pirmiausia reikia sutikti, kad pats mūsų protėvių pastebėjimas yra teisingas. Čia į pagalbą reikėtų pasikviesti garsų poliglotą, mokslininką, senovės legendų tyrinėtoją Zacharijų Sitčiną. Jis, nagrinėjęs šumerų, egiptiečių, žydų, Pietų Amerikos indėnų legendas stebina pasaulį jose rastomis išvadomis, kurias tik vėliau patvirtina mokslininkai. Z. Sitčinas kategoriškai teigia, kad iššifruotos legendos, prietarai, priežodžiais tapę pastebėjimai, net pasakos suteikia informacijos apie tikrus reiškinius ar buvusius įvykius.

Jeigu taip gali būti visame pasaulyje, kodėl Žemaitija turėtų būti išimtimi?

„Geros“ ir „blogos“ vietos

Ne tik Lopaičių šaltinio vandens tekėjimo kryptis, bet ir pačios spėjamos Šventvietės vieta suteikia daug, net labai daug erdvės kurti, regis, pačias netikėčiausias versijas.

Anot skulptoriaus Antano Vaškio, šis veidas akmenyje spėjamoje Lopaičių šventvietėje – žmogaus rankų darbas (E. Bunkos nuotr.)
Anot skulptoriaus Antano Vaškio, šis veidas akmenyje spėjamoje Lopaičių šventvietėje – žmogaus rankų darbas (E. Bunkos nuotr.)

Į pietryčius nuo Lopaičių yra Vembutai, į šiaurės rytus – Vismaldai. Abiejose šiose vietose yra akmenyse regimų argumentų, leidžiančių manyti, jog ir čia galėjo būti Šventvietės. Be to, abi jos yra nuo Lopaičių nutolusios vienodai – maždaug 7,5 kilometro. Per Lopaičius ir Vembutus bei Lopaičius ir Vismaldus nubrėžus linijas pasirodo, kad Lopaičiai su kelių šimtų metrų paklaida yra tiksliai viduryje tarp Šventosios, Vadaksties, Dubysos ir Nemuno. Įdomu ir tai, kad per Lopaičius, Vismaldus einanti linija su Žemės šiaurės – pietų magnetine ašimi sudaro tokį pat kampą, kokiu yra pasvirusi Žemė. Bet tai jau erdvė pamąstymams geofizikams, kurie geriau žino apie uolienas sudarančių mineralų elementariųjų dalelių orientaciją Žemės susidarymo procese.

Iš visų čia pažymėtų Šventviečių tik Pakisio yra oficialiai tokia pripažinta. Kitos – spėjamos. Idealaus tikslumo vargu ar galima tikėtis, nes galima manyti, kad vietas kurti Šventvietes lėmė ir geografinė padėtis. Tačiau tiksliai matuojant atstumus, keli
Iš visų čia pažymėtų Šventviečių tik Pakisio yra oficialiai tokia pripažinta. Kitos – spėjamos. Idealaus tikslumo vargu ar galima tikėtis, nes galima manyti, kad vietas kurti Šventvietes lėmė ir geografinė padėtis. Tačiau tiksliai matuojant atstumus, kelių šimtų metrų paklaida žemėlapyje aiškiai matomos sistemos nesujaukia. (E. Bunkos iliustr.)

O nubrėžtose linijose dėliodami 7,5 kilometro atkarpas randame, kad linijos eina ir per Kentrakalnį, Eidininkus (Rietavo savivaldybė), Pakutuvėnus (Plungės rajonas), Paunšvystę (Telšių rajonas), Pakisį (Šilalės rajonas), Kražius (Kelmės rajonas), Petkūniškius (Raseinių rajonas), Nausėdus (Užpirdžius) (Pagėgių savivaldybė), Būtingę (Kretingos rajonas), Laižuvą (Mažeikių rajonas). Pakisys su čia išlikusiu Aukuro akmeniu oficialiai vadinamas buvusia pagonių Šventviete, o visose kitose vietose galima rasti rimtų argumentų, bylojančių, jog ir čia jos galėjo būti. Laižuvoje spėjamos Šventvietės vietoje buvo, bet neseniai dingo labai į menhirą (stabakūlį) panašus akmuo, Kaulakiuose išliko iš Petkūniškių atgabentas žmogaus veido formos riedulys, toks pat, bet dar ir su žmogaus rankų paliktais pėdsakais yra Vembutuose. Nausėduose (Užpirdžiuose) yra spėjamas degintinas kapinynas, būtingiškiai iki šiol kalba apie čia buvusią šventų ąžuolų giraitę, Pakutuvėnuose pranciškonų įkurtame centre priklausomybės problemų turintiems žmonėms, šie kalba apie ypatingą jiems gelbėjančią čia sklandančią energiją, Paunšvystėje išlikęs didelis akmenynas, kuriame yra ir žmogaus rankomis apdirbtų bei linijomis sudėliotų riedulių. Nuo Būtingės per Laižuvą liniją pratęsus toliau ir dėliojant 7,5 kilometro atkarpas, jos eina ir per Kernavę.

O trijų šimtų kilometrų linija (7,5 km x 40 = 300 km) baigiasi Vilniuje. Beveik tiksliai ten, kur XVII amžiuje įkurtas Kristaus kančių kelias. Tai gimdo mintį, jog ir čia buvusi pagonių Šventvietė, kuriai nustelbti sutverta krikščionims šventa vieta. Jei taip yra iš tikrųjų, nieko nuostabaus. Nes ir Vilniaus Archikatedra stovi ant pagoniškų pamatų, ir pirmoji bažnyčia Žemaitijoje pastatyta Kražiuose, buvusiame svarbiame pagonių dvasiniame centre. Pirmoji bažnyčia Plateliuose suręsta irgi buvusios pagoniškos Šventvietės vietoje, o kalva, ant kurios ji stovėjo, iki šio laiko tebevadinama Šventorkalniu.

Pirmoji bažnyčia Plateliuose buvo pastatyta pagonių Šventvietės vietoje. Gali būti, kad Šventorkalniu vadinamos kalvos papėdėje rastas ir ant kalvos užkeltas akmuo yra stabakūlis. Tokių, žmogaus kūną primenančių, „petys – galva – petys“ vadinamų akmenų, k
Pirmoji bažnyčia Plateliuose buvo pastatyta pagonių Šventvietės vietoje. Gali būti, kad Šventorkalniu vadinamos kalvos papėdėje rastas ir ant kalvos užkeltas akmuo yra stabakūlis. Tokių, žmogaus kūną primenančių, „petys – galva – petys“ vadinamų akmenų, kurių dalis apdirbta žmogaus rankomis, randama ir Paunšvystės, Lopaičių, Vembutų spėjamose Šventvietėse (E. Bunkos nuotr.)

Galima numanyti, kad krikščionių religijos statiniai buvo kuriami ne tik užimti senosios religijos fizines vietas, bet ir todėl, kad jos yra energetiškai patrauklios. Jau niekam ne paslaptis, jog Žemės energetiniai laukai egzistuoja ir veikia gyvus organizmus. Tai žmonės žinojo žiloje senovėje ir tuo naudojosi ieškodami vandens, naudingų iškasenų. Apie juos dar 1555 metais rašė Georgijus Agrikola, pasakodamas, kaip reikia ieškoti rūdos. Apie 1930 metus savamokslis archeologas Alfredas Watkinsas Anglijos žemėlapyje kultines vietas sujungė linijomis ir pamatė, kad daug jų susikerta legendomis apie karalių Artūrą, Šventąjį Gralį ir kitomis apipintame Glastonburyje. Šiuolaikinės ezoterikos enciklopedijos straipsnyje apie anomalias zonas ir šventvietes be kitko, sakoma, jog „Gana paplitęs įsitikinimas, kad teigiamo spinduliavimo zonose nuo senų senovės buvo kuriamos šventvietės ir statomi maldos namai“.

Vokiečių medikas M.Karri pagal onkologinių susirgimų paplitimą sudarė dabar gerai žinomą, jo vardu vadinamą virtualų Žemės energetinį tinklą.

Žemėlapyje Lopaičiuose pradėtos brėžti spėjamas šventvietes jungiančios linijos sudaro stebėtinai į Karri tinklą panašų vaizdą, kuriame istorijos paveldas priimtinas ne tik kaip vien vaizduotę žadinanti iliustracija, bet ir praktiškai pritaikomas protėvių palikimas.

Spėjamas ir oficialiai tokia pripažintą Šventvietes sujungus linijomis, pasirodo stebėtinai į M.Karri virtualų Žemės energetinį tinklą panašus vaizdas (E. Bunkos iliustr.)
Spėjamas ir oficialiai tokia pripažintą Šventvietes sujungus linijomis, pasirodo stebėtinai į M.Karri virtualų Žemės energetinį tinklą panašus vaizdas (E. Bunkos iliustr.)

Tad norom nenorom peršasi spėjimas, kad Šventvietės Žemaitijoje kurtos žmones palankiai veikiančiuose, geosaniniais vadinamuose Žemės energetiniuose taškuose, todėl atsiranda galimybė jų ieškoti ne tik taip, kaip iki šiol – gana nepatikimu empiriniu būdu, bet ir bandant sukurti jas apskaičiuoti leidžiančią teoriją.

Dar svarbiau, kad tai galėtų būti ir žingsnis sužinoti, kur slypi geopatinės – itin gyviems organizmams pavojingos vietos. Gali būti, jog tai ypač aktualu Lietuvai ir netgi yra gyvybės ar mirties reikalas.

Įtarimai vandeniui

Anot fizikos mokslų daktaro, Geologijos ir geografijos instituto Radioizotopinių tyrimų laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo Rimanto Petrošiaus, Karri, o taip pat Hartmano, Vitmano, Alberto virtualių Žemės patogeninių energetinių tinklų, o ypač jų susikirtimų vietų reikia vengti. Bet pačios pavojingiausios yra virš požeminių vandens srautų ir jų, esančių skirtinguose lygiuose, susikirtimo taškų.

Lietuvai tai ypač aktualu, nes esame valstybė, viena daugiausiai pasaulyje turinti požeminio vandens. Lietuva kartais net vadinama „vandens Kuveitu“.

Buvęs generalinis Jungtinių Tautų sekretorius Kofis Annanas dar 2001 metais sakė, kad artėja laikas, kai dėl geriamo vandens kils tokie pat konfliktai kaip dėl naftos. Vadinasi, Lietuva gali tapti pavojinga konfliktų zona, kurioje, jeigu žmonės nesimokys iš istorijos, sproginės bombos, žus gyventojai.

Bet ir versija, jog, praradę protėvių žinias ir patirtį, turime daug didesnę tikimybę Lietuvoje įsikurti pavojingesnėje savo sveikatai ir gyvybei vietoje nei vandens stygiaus kamuojamoje teritorijoje, irgi turi teisę gyvuoti. Tas pats R.Petrošius tikina, kad lovą, darbo stalą virš požeminio vandens srauto pasistatęs žmogus ne gali susirgti, o per keletą metų tikrai susirgs onkologine, širdies – kraujagyslių, psichikos ir daugeliu kitų ligų.

Vidutinę gyvenimo trukmę rodančios internetinės svetainės „raudonuosiuose“ - mirties dėl širdies – kraujagyslių, vėžinių susirgimų, savižudybių sąrašuose - kartojasi tik trys valstybės – Lietuva, Latvija ir Kazachstanas. Įsikibus laikantis „požemio vandens“ – vienos iš ligų atsiradimo priežasčių versijos, geografiškai panaši Latvija jos lyg ir negadina, tačiau Kazachstanas ir Lietuva – skirtingi pasauliai. Bet gal nieko nuostabaus nėra, nes Kazachstane didžiausios žmonių apgyvendintos teritorijos yra tos, kuriose slūgso gyvybei palaikyti reikalingas vanduo, o kur jo nėra, plyti tuščios dykros.

O gal tas pats vanduo iš tikrųjų yra ne tik gyvybės, bet ir pavojaus jai šaltinis?

Ko gero, vis dėlto psichinė liga ar psichinis nestabilumas yra viena iš pagrindinių savižudybių priežasčių. Jų tyrinėtojai dar mini ontologinę (tikėjimo praradimo), biologinę, socialinę priežastis, tačiau stiprios ir sveikos psichikos žmogus gali joms atsispirti. Gi silpnas psichiškai renkasi, jo manymu, vienintelę išeiti iš padėties, kurioje stabilios psichikos žmogus rastų dar kelias.

Statistika byloja, jog iš šimto tūkstančių Lietuvos gyventojų 31,2 pasirenka savižudybę. Iš šimto devyniasdešimt dviejų pasaulio valstybių šiame liūdname sąraše esame antroje vietoje po Gajanos Pietų Amerikos šiaurėje. Mūsų kaimynai lenkai yra trisdešimt trečioje vietoje (14,4 savižudybių iš šimto tūkstančių gyventojų). Tokiais dalykais nejuokaujama, todėl, tikriausiai, galima tikėti naujienų agentūrų pranešimu, jog Lenkijos Vangrovcų miesto apylinkėse žmonių nusižudo kelis kartus daugiau nei vidutiniškai šalyje. Tai vyksta kraštovaizdyje, kuris vadinamas „perlu Lenkijos ežerų karūnoje“. Yra čia ir labai retas pasaulyje fenomenas – ne į vieną vagą sutekančios, o susikertančios upės. Žodžiu, labai vandeningas kraštas.

Vengrija mirčių dėl vėžinių susirgimų sąraše yra trečia, savižudybių skaičiumi – aštuoniolikta. Dar neseniai ir pagal savižudybių statistiką ji buvo sąrašo viršuje, tačiau kai žiniasklaida nustojo romantizuoti savižudybes, o jų prevencijai buvo skirta daugiau dėmesio, padėtis pagerėjo. Bet didelis skirtumas tarp rytinės ir vakarinės šalies dalių, kurių vieną galima vadinti sausa, o kitą – drėgna, išliko.

Lietuvoje su vėžiniais susirgimais galynėjasi apie 70 tūkstančių žmonių, per metus amžiams atsisveikiname su daugiau kaip 17 tūkstančių artimųjų. Iš šimto devyniasdešimt dviejų valstybių esame aštuonioliktoje vietoje. Pagal mirčių dėl širdies – kraujagyslių ligų skaičių esame keturioliktoje vietoje pasaulyje, dvigubai lenkiame Europos Sąjungos vidurkį.

Žinoma, absurdiška būtų teigti, kad gyvybės šaltinis vanduo yra ir didžiausias mūsų priešas. Bet jeigu „požemio vandens“ teorijoje yra nors vienas procentas tiesos, ją galima iliustruoti apie puse tūkstančio mūsų artimųjų gyvybių, nes dėl širdies – kraujagyslių, vėžinių ir kitų anksti į kapus žmogų nuvarančių ligų, savižudybių per metus vidutiniškai netenkame apie pusės šimto tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Gyvastis negeroje vietoje

Kaip, rodos, nekaltas ir gyvybės šaltiniu vadinamas vanduo gali sugadinti mūsų sveikatą ir netgi prišaukti ankstyvą mirtį? Austrijos Zalcburgo federalinės klinikos gydytojai praktikai ir mokslininkai Gerhard W. Hackeris, Annabell Eder, Christofas Augneris ir Gernotas Pauseris straipsnyje „Geopatinio streso zonos ir jų įtaka žmogaus organizmui“ aiškina, jog skirtingu slėgiu ir greičiu per anizotropines medžiagas tekėdamas požeminis vanduo sukuria „geoelektrinę“, kurios energija, dar vadinama energetiniu stulpu, kyla į viršų ir veikia kelyje sutiktus gyvus organizmus.

Jeigu manome, kad spėjamos pagonių Šventvietės tose vietose atsirado neatsitiktinai, galime spėti, kad mūsų protėviai mokėjo rasti geosanines - palankias gyviems organizmams vietas. Mokėdami jas pažinti, turėjo sugebėti rasti ir geopatines – blogas vietas. R.Petrošius mano, jog taip buvo iš tikrųjų, tokias vietas neretai galima pažinti iš jų pavadinimų arba apie jas sklandančių pasakojimų, legendų. Viena tokių – prie Aukštadvario esanti ir vadinama Velnio duobe. Aplink ją daug išsiklaipiusių medžių, o neretas žmogus pasijunta blogai ar atsisako net artintis prie jos.

Jeigu gebėjimų pažinti geras ir blogas vietas buvo, kur jie dingo?

Vaizdžiai spėliojant, krikščionių bažnyčia juos sudegino inkvizicijos laužuose. Rašydamas apie vieną inkvizicijos teismą garsus etnografas ir religijotyrininkas Norbertas Vėlius mini, kad liudininkai aiškino, jog iš teisiamojo giminės už raganavimą jau trisdešimt žmonių sudeginta ant laužo. Galima numanyti, kad po N. Vėliaus minėto teismo liepsnose žuvo ir trisdešimt pirmas vienos giminės gamtą mokėjęs pažinti ir tą pažinimą pritaikęs žmonių sveikatinimui gamtatikis. Kitiems, nepakliuvusiems į inkvizicijos nagus, buvo pamoka ne tik slėpti savo žinias, jutimus ir patirtį, bet ir atsisakyti jų. Gali būti ir taip, kad po tokios netekties ir dėl to žmonėse ėmė kauptis dabar genetiniais vadinami pakitimai. Šiandien regime jų rezultatus, bet neaišku, ar juos apibūdinantys skaičiai jau yra didžiausi, ar po metų kitų bus dar didesni.

Pamažu mokėjimas ne tik pažinti geras ir blogas vietas, bet ir gebėjimas sveikatinti gamtoje randamais vaistais sunyko. Dabar farmacininkai kaip didžiulį vaistų privalumą reklamuoja jų natūralumą. Tai yra, gręžiasi atgal, bet jau labai daug kas prarasta. Anot Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialisto Andrejaus Gaidamavičiaus, Žemėje kiekvieną dieną išnyksta augalų rūšis, kuri gali pagydyti mirtiną ligą. Be to, tik penkių procentų pasaulio augalų vaistinės savybės yra žinomos.

Vos prieš kelias dienas paskelbtas dar vienas civilizuotais vadinamų žmonių atitrūkimo nuo gamtos pavyzdys – antropologės iš Kembridžo universiteto F. B. Freedman žinia apie „stebuklingą“, ne malšinantį, o akimirksniu skausmą naikinantį augalą. Iš jo pagamintą vaistą galima duoti net vaikams. Peru indėnai jį naudoja nuo neatmenamų laikų, o nuo jų atsiskyrusiame pasaulyje žadama, kad vaistas pasirodys per dvejus metus.

Po inkvizicijos laužų, atradimų ir praradimų atėjo techninė revoliucija. Nuo XIX amžiaus pabaigos prie natūralių elektromagnetinio spinduliavimo šaltinių žmonės pridėjo dirbtinių, kurie iki šiol dešimtimis, šimtais milijonų kartų padidino elektromagnetinių spinduliavimų srautą. Jame „maudomės“ visi kas gyvas ir dar tik aiškinamės, kaip jis mus veikia. Gal ir dėl jo kaltės taip mažai žmonių besugeba pajausti, kur yra geopatinė, o kur – geosaninė vietos Žemėje.

Gal teisūs buvo mūsų protėviai, Vilniuje, puikioje vietoje ant Neries kranto, beveik pačiame miesto centre šimtmečius nieko nestatę žinodami, kad ši vieta yra negera. Kai tos žinios tapo legenda, kai tikėjimas ja išblėso, toje vietoje išdygo LTSR Aukščiausiosios Tarybos pastatas, kuriame dabar yra LR Seimas. Anot tris dešimtmečius radiostezija besidominčio Jono Dzedulionio, energetiškai ši vieta yra labai prasta. Ir ne tik ta, kurioje dirba Seimas, bet ir šalia esanti sankryža, kuri vadinama viena pavojingiausių Vilniuje. O kitoje gatvės pusėje esančiame Seimo viešbutyje, kaip sako J.Dzedulionis, net galva skauda.

Jeigu vis dėlto sutinkame, kad geopatinėje vietoje žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai gresia pavojus, turėtume sutikti ir su Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininku Algimantu Salamakinu, kuris nedrąsiai siūlė Seimo nariams gauti psichiatro pažymą apie sveikatos būklę. Tai skamba kaip pasityčiojimas iš politikų, tačiau, rūpinantis savimi, savo valstybe, vis dėlto turėtų rūpėti, kas priima mūsų gyvenimus reglamentuojančius įstatymus. Tai iš tiesu labai rimta. Šiame reikale netgi galima pritaikyti Valstybės saugumo departamento vadovo Gedimino Grinos FNTT vadovų byloje pasakyti mintį, jog „vadovaujamasi blogesniu variantu“.

Taigi, jeigu „požemio vandens“ teorijoje yra nors vienas procentas tiesos, kiek Lietuvoje yra nediagnozuotų ligonių, kiek jų baigs gyvenimus savo noru, kiek veršis į politiką? Ką psichiatrai pasakytų apie tuos, kurie nori būti dėmesio centre, garsiai rėkia nuvalkiotas tiesas, keistai elgiasi ir net neįtaria, jog tai yra ligos simptomai?

Į renkamas pareigas jie ateina rinkėjų valia. Bet juk „tokie tokius renka“! Vadinasi, galima manyti, kad nediagnozuotų ligonių Lietuvoje yra daug. O bent vienas procentas susirgimų gali būti po mūsų kojomis, Tėvyne vadinamoje teritorijoje. Tik, patikėję „požemio vandens“ teorija, nesakykime, jog Lietuvos žemė yra negera ar net prakeikta. Prisipažinkime, kad mes jos nepažįstame tiek, kiek gamtatikiais vadinami mūsų protėviai...

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
3.0000

COVID-19 testas gali būti sukurtas per parą: kodėl vis dar susiduriame su diagnozavimo problemomis? (15)

Pirmąją sausio savaitę pasirodė pranešimų, kad Kinijoje nauja plaučių uždegimo forma...

Mokslo ritmu: koronavirusas COVID-19 - iššūkis mokslui! (1)

Nauja mokslo populiarinimo laida “ Mokslo ritmu ” kviečia pasinerti į nuostabų mokslo...

Klaida, dėl kurios daugelį kamuoja nemiga: svarbų protėvių įprotį pakeitėme migdomaisiais (29)

Dar prieš porą amžių žmonės į lovas sugulę saulei nusileidus, po vidurnakčio prabusdavo ir...

Mokslininkai pasakė, kodėl taip sunku sunaikinti koronavirusą (119)

Virusai milijardus metų tobulino išgyvenimo be gyvybės įgūdžius – tai bauginančiai...

Prieš šimtus metų japonai ir kinai tualetinio popieriaus nenaudojo: jo funkciją atliko kitas įrankis (34)

Popierių kinai išrado maždaug II amžiuje prieš mūsų erą. Popierius higienai imtas naudoti...

Top naujienos

Ką rodo naujausi skaičiai: kada Lietuvos laukia koronaviruso pikas (463)

Medicinos profesorius Vytautas Kasiulevičius pasidalijo įžvalgomis, kada galime tikėtis...

Amerikiečiai gaus po 1,2 tūkst. dolerių, o europiečiai? (404)

Jungtinėse Amerikos Valstijose jau nuspręsta, kad dėl koronaviruso krizės visi iki 75 tūkst....

Itin tikslias išvadas apie koronavirusą pateikęs mokslininkas: bendrą vaizdą jau turime (41)

Vos per kelias savaites Siatle gyvenantis 38-erių metų biologas Trevoras Bedfordas tapo vienu...

Kai įvykiai pasaulyje meta iššūkį olimpiadai: datą iki šiol keitė tik karai (2)

Ketverius metus lauktos Tokijo olimpinės žaidynės dėl koronaviruso pandemijos buvo atidėtos...

Užsienio specialistai paneigė 5 sklandančius mitus apie koronavirusą (71)

Naujasis koronavirusas tęsia žygį per pasaulį, o internete savo keliu plinta mitai ir gandai...

Žinomos mamos – apie karantiną: vienos džiaugiasi, kad nebereikia draskytis tarp darbo ir namų, kitos suka galvą, kaip užimti mažuosius (91)

Šiandienė situacija geriausiai parodo, kad nepriklausomai nuo užimamų pareigų, galiausiai visi...

Lietuvoje sutriko elektros tiekimas (4)

Energijos skirstymo operatoriaus ( ESO ) tinklalapyje padidėjo registruojamų gedimų skaičius....

Kaune nusileido antrasis lėktuvas su apsaugos priemonėmis medikams atnaujinta (108)

Sekmadienį Kauno oro uoste nusileido antrasis lėktuvas, gabenantis medikams skirtas apsaugos priemones.

Lietuvoje – 437 užsikrėtimo koronavirusu atvejai: pranešama apie susirgimus Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio ligoninėse užfiksuoti 43 nauji atvejai (1009)

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) duomenimis, šiuo metu...

Panevėžio ligoninės direktorius: ligonis pradžioje nerodė jokių COVID-19 simptomų, atsekti užsikrėtimą – sunku (88)

Respublikinės Panevėžio ligoninės direktorius Arvydas Skorupskas sekmadienį spaudos...

|Maža didelių žinių kaina