Šaltis yra ir neatsiejama neurochirurgijos dalis – kuomet tenka operuoti smegenų aneurizmas, gydytojai paciento kūną atšaldo iki 12-18 ºC,. Nekalbu apie vaisingumo klinikose užšaldomą spermą, kiaušialąstes ar net žmogaus embrionus! Bet ar šaltis gali žmonėms, kuriems yra konstatuotas mirties faktas, suteikti antro, amžino gyvenimo galimybę?
Tokia mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo jei ne kvaila, tai neįtikėtina: atėjus šaltesnei žiemai naujienose mirga pranešimai apie žmones, kuriems nušalo kojos ar rankos, apie benamių mirtis nuo šalčio. Tačiau pasižvalgę po gamtą, mes gana lengvai aptinkame pavyzdžių, paneigiančių žudiko šalčio įvaizdį. Arktikoje ir Antarktikos vandenyse gyvenančios žuvų rūšys – arktinės menkiažuvės ir nototeninės ešeržuvės – be problemų išgyvena šaltas žiemas. Jos net gali sušalt į ledą, o atitirpusios nejaučia jokių pasekmių! Dar įstabesnis yra varlių, gyvenančių šaltame klimate, pavyzdys. Miško varlė (Lithobates sylvaticus) žiemos metu sušąla vos ne į akmenį, tačiau kai pasidaro šilčiau, varlė atitirpsta ir lyg niekur nieko nušuoliuoja savo reikalais!
Kaip matome iš šių pavyzdžių, šaltis nėra būtinai pražūtingas gyvybei. Kodėl gi kitiems gyviams jis yra mirtinas? Nekalbėsiu plačiai apie tai, kad šaltyje išgyvena šaltakraujai padarai, o šiltakraujams šaltyje sutrinka termoreguliacinės funkcijos ir, organizmo temperatūrai nukritus žemiau 28-32 laipsnių Celsijaus, kyla pavojus gyvybei svarbių organų funkcijoms – vystosi hipotermija. Žinomi atvejai, kuomet lediniame ore išbuvę žmonės sugeba išgyventi hipotermiją, nors, kaip taisyklė, žmogus 5-10 ºC temperatūros vandenyje gali išbūti ne ilgiau valandos. Gerokai svarbiau yra tai, kad ledo tankis yra mažesnis nei vandens, todėl, vandeniui virstant ledu, padidėja užimamas tūris. Jei vanduo buvo uždarytas stikliniame inde, jam pavirtus į ledą atsiradęs slėgis iš vidaus suardys stiklinį indą.




Krioninė procedūra nėra pigus malonumas. Viso kūno užšaldymo kaina, priklausomai nuo paslaugas siūlančios įmonės, svyruoja apie 150 000 – 200 000 JAV dolerių, pigesnis yra vien tik smegenų užšaldymas – 50 000 – 80 000 JAV dolerių. Ir vienkartinio mokesčio už operaciją nepakanka, dar gyvam esant būtina mokėti ir „nario mokestį“, kuris siekia nuo 125 iki 500 JAV dolerių per metus. „Alcor“ gali pasigirti turinti apie 1 000 narių, o „Cryonics Institute“ – apie 1200 narių.
Galite paklausti, ko šie žmonės tikisi? Kam mokėti tokius pinigus visą gyvenimą ir dar po mirties? Pagrindinis užšaldymo iki stiklo tikslas yra sustabdyt bet kokius cheminius procesus ląstelėse. Kaip jau minėjau, žmogus turi būti paskelbtas mirusiu, tik tuomet jis yra užšaldomas. Klinikinė mirtis dažniausiai reiškia sustojusią širdį, smegenų ląstelės po šio įvykio dar būna gyvos keletą minučių. Būtent į jas ir taikosi krionikos specialistai su viltimi, kad jas laiku užšaldžius, jos nebus sužalotos, o jose esanti informacija – žmogaus sąmonė, atmintis – bus išsaugoti šalčio. Žmonės yra užšaldomi net tuomet, kai praeina kelios valandos po klinikinės mirties. Krionikos šalininkai pateisina šią praktiką tuo, kad smegenų struktūra ir kai kurios ląstelių funkcijos išlieka net po tokio ilgo laiko, o ateities medicina gali mokėti „išgydyti“ ir pokyčius, įvykusius mirštančiose smegenyse.

Skeptikai visų pirma kalba apie problemas, susijusias su pačiu užšaldymu. Krionikoje naudojamas „antifrizas“ padeda ląstelėms išlaikyti struktūrinį vientisumą, tačiau jis yra… toksiškas. Šių nuodų pašalinimas iš atšildomo organizmo bus tikras iššūkis. Atšildant kūną ir pašalinus nuodingą antifrizą vėl iškyla pavojus, kad gali susiformuoti ledo kristalai. Kita problema – atšildant ląstelės iš stiklo būsenos, stiklas gali skilti dėl akustinių bangų, panašiai kaip ledo kubelis skilinėja atsidūręs vandenyje. Tai yra rimta problema net su vitrifikacija: į smulkius gabaliukus suskilę dendritai vargu, ar veiktų juos atšildžius. Dar rimtesnis klausimas yra smegenų vientisumas. Net sėkmingai atšildžius 99 procentus visų smegenų neuronų, lieka 1 procentas, arba beveik 1,2 mlrd. neuronų. Panašus kiekis neuronų yra pažeidžiamas įvykus rimtam insultui, o tokį insultą išgyvenę pacientai praranda ištisus atminties bei asmenybės klodus. Nekalbant apie tai, kad jie lieka neįgaliais visam likusiam gyvenimui.


Eksperimentas su kirminais atrodo tikrai gražiai, o jo rezultatai nuteikia optimistiškai , tačiau nereikia pamiršti, kad mūsų smegenyse neuronų yra gerokai daugiau. Alternatyviais vertinimais krioninė procedūra sužalotų apie 10 procentų smegenų ląstelių, todėl lieka neatsakytas labai aktualus klausimas: ar atšildytas žmogus liktų žmogumi ir netaptų „daržove“.
Mums nereiktų pamiršti ir organizacinių bei finansinių klausimų, susijusių su krionika. Dvi dabartinės firmos negali pasigirti finansiškai stabiliomis pajamomis, jas valdo fanatiškai nusiteikę žmonės, o skysto azoto temperatūros palaikymo kaštai kartu su kitais infrastruktūros kaštais yra didoki. Tarkim, „Alcor“ išgyvena iš pavienių stambių dovanų, o praeityje jau buvo žinomi atvejai, kuomet užšaldyti „pacientų“ kūnai atitirpo pasibaigus pinigams.

Ir vėl nieko naujo… Tik šalta mokslinė realybė prieš nemirtingumo svajonę.
Valar morghulis.