Kovinis plaktukas – kodėl vėlyvaisiais viduramžiais sunkius ir didelius kardus dažnai keitė kūjeliai?

Iš tikrųjų, kardai buvo naudojami labai ilgą laiką. Kieti, tvirti ir sunkūs ašmenys buvo sunkiai blokuojami ir dažniausiai be problemų įveikdavo lengvus šarvus. Tačiau vėliau šarvų technologijos ėmė sparčiai tobulėti. Kuomet šarvų plokštės ir šalmai imti grūdinti, kardai prarado savo turėtą pranašumą.

Šarvus sudarydavo kelios didelės plokštės. Iš pradžių jos būdavo negrūdintos, tačiau vėliau kalviai išmoko užgrūdinti bent jau paviršinį šarvų sluoksnį. Jis tapo toks pat kietas kaip ir kardo ašmenys, todėl kiekvienas smūgis kalaviju reikalaudavo daug energijos, bet padarydavo mažai žalos. Ir čia į mūšio lauką žengė plaktukai.

Kovinis plaktukas taip neatšoka nuo šarvų. Didžioji dalis jo energijos yra perduodama per šarvus į juos dėvintį kūną. Kūjeliai ypač efektyviai veikė prieš šalmais pasipuošusius karius – nors smūgis ir nepažeisdavo metalo, smegenų sukrėtimas visada būdavo beveik garantuotas.

Koviniai plaktukai buvo montuojami ant skirtingų ilgių rankenų ir atliko skirtingas funkcijas

© Wikimedia Commons

Kovinių plaktukų būta įvairių. Kai kurie turėjo labai ilgus kotus, kurie leido nuo žemės pasiekti raitelius. Kiti buvo trumpesni ir turėjo metalu aptaisytas rankenas. Nemažai plaktukų antroje pusėje turėjo ir smaigą. Kadangi plaktukai būdavo pakankamai sunkūs, šie smaigai be problemų lįsdavo kiaurai šarvų plokštes ir palikdavo rimtus sužeidimus.

Koviniai plaktukai – europiečių išradimas. Manoma, kad pirmiausia 14 amžiaus viduryje plaktukai imti naudoti kaip improvizuotas ginklas, tačiau vėliau pradėta gaminti specialiai karui skirtus plaktukus. Iš Europos jie netruko pasiekti Artimuosius Rytus ir net Indiją.