Ateivių ieško įvairiausios kosminės programos, nuo mažiau žinomų iki megaprojekto SETI, kur kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie ateivių paieškos ir paskirti savo kompiuterių resursus ateivių medžioklei. Tačiau kol kas nežemiška civilizacija dar neatrasta.

Ne taip senai, planethunters.org projektas „Kepler“ paskelbė radęs kažką neįtikėtino – sistemą su kodiniu pavadinimu KIC 8462852, kurios elgesys atrodė nepaaiškinamas. Tolimos žvaigždės skaistis keitėsi taip, lyg apie žvaigždę skrietų ne planetos, o aibė objektų. Gal net priminė tvarkingą struktūrą – Daisono sferą!

Tyrimą pradėti reiktų nuo klausimo: kas yra Saulė? Saulė yra gyvybės mūsų planetoje šaltinis. Saulė yra šilumos šaltinis, dėl jos vanduo yra skystas, oras lieka dujomis, atsiranda vėjai ir srovės, vyksta meto laikų kaita. Be Saulės augaluose nevyktų fotosintezė, o be augalinio maisto sugriūtų visa maisto grandinė. Be Saulės mūsų planetoje būtų aklina tamsa ir dingtų Mėnulio šviesa, be šio milžiniško energijos šaltinio neatsirastų gyvybė.

Žmonijos elektros energijos poreikiams 2030 metais patenkinti užtektų štai tokio mažo plotelio užstatyto Saulės elementais.

Kiekvieną sekundę mūsų planetą pasiekia 120 000 TW galios Saulės spinduliuotė, o dabartinė žmonijos sunaudojama elektros energijos galia yra tik 13 TW. Per vieną valandą iš Saulės planeta gautų 4,3 x 1020 džiaulių energijos, o žmonija per metus suvartoja mažiau – tik 4,1 x 1020 džaulius.
Jei skaičiai jums mažai sako, tikrą Saulės energetikos potencialą suvokti padės šis palyginimas: jei Saulė šviestų planetoje tik vieną valandą per metus, jos energijos vis tiek pakaktų visos planetos metų energijos reikmėms patenkinti. Jei mes padengtume efektyviausiais žmonijai žinomais (20 proc. efektyvumas) Saulės elementais planetos paviršių, visiems žmonijos elektros energijos poreikiams 2030 metais patenkinti užtektų Ispanijos dydžio ploto arba 0,09 proc. planetos paviršiaus!
Saulės elementams būtino planetos plotas procentais. Mėlyna kreivė – pesimistinis scenarijus, raudona – optimistinis.

Skaičiavimai rodo, kad vidutiniškai pasaulio energijos poreikiai išauga 1,95 proc. per metus. Skaičius atrodo apgaulingai mažas, tačiau tai yra klastingas ir galingas eksponentinis augimas, nes šis mažas skaičius kas metus pasidaugina pats iš savęs – po poros metų tai bus 4 proc., po 4 metų bus jau 8 proc., o pasaulio energijos poreikiai padvigubės jau po 35 metų – 2050 metais. Dar po 35 metų žmonijai jau reiks 0,36 proc. planetos paviršiaus, o 2215 metais mes turėsime užstatyti Saulės elementais pusę planetos paviršiaus! Dar daugiau, pasaulyje egzistuoja tokia šalis kaip Kinija, kurios energijos poreikiai auga gerokai greičiau – po 6–8 proc. po metus. Jei pasaulio energetinis alkis augtų taip pat greitai, kaip Kinijos poreikis, tuomet jau 2070 metais mes turėtume Saulės elementais užstatyti pusę planetos.

Sausuma sudaro tik trečdalį viso planetos paviršiaus, gana didelę jos dalį žmogus jau išnaudoja, tad Saulės jėgainėms lieka dykumos ir kalnai, o visur kitur Saulės jėgainės kelia pavojų žemės ūkiui bei laukinei augmenijai. Pernelyg dideli Saulės elementais užstatyti plotai neišvengiamai sutrikdys tiek vandenyno, tiek sausumos ekosistemą – kels grėsmę gyvūnijai ir augmenijai. Tai reiškia, kad dabartinis Saulės jėgainių bumas turės kažkada neišvengiamai sustoti, nes trukdys mums patiems. Vienas galimų sprendimų – žmonija turės neišvengiamai iškelti Saulės jėgaines į kosmosą.

Norėdami klasifikuoti civilizacijas pagal išsivystymo lygį, mokslininkai kartu su futurologais naudoja taip vadinamą Kardaševo skalę, kurioje yra 3 protingų būtybių kultūrų technologiniai lygiai. Pirmo tipo civilizacija pilnai išnaudoja visus planetoje pasiekiamus energijos šaltinius, tai atitinka 1016–1017 W (10-100 PW) galią. Antro tipo civilizacija geba pilnai išnaudoti visus Saulės ir kitų planetų išteklius. Šiuo atveju kalba eitų apie mums neįsivaizduojamas 1026 W galias, sunaudojamas tokios išsivysčiusios civilizacijos. Trečio tipo civilizacija yra tiek išsivysčiusi, jog geba išnaudoti visą savo galaktikoje prieinamą energiją! Tai yra milžiniškos galios – net iki 1037 W! Žinomas fantastas Carlas Saganas yra apibendrinęs tarybinio astronomo skalę skaičiumi K, kuris apsirašo elegantiška išraiška.

Spėjamas žmonijos išsivystymo lygis Kardaševo skalėje. Raudona kreivė – dabartinis optimistinis vertinimas, mėlyna kreivė – pesimistinis variantas.

Jei 1900 metais mūsų pasaulis buvo „pusinio“ tipo civilizacija, vos pasiekusi K=0,58, dabartinė mūsų kultūra jau artėja (K=0,73) link vieneto. Priklausomai nuo to, kaip sparčiai vystysis mūsų poreikiai, augdami, tarkime, po 1,95 proc. per metus pirmo tipo civilizacijos lygį pasiektume apie 2350 metus. Jei augimas būtų du kartus lėtesnis, tai turėtų įvykti 2650 metais. Sunku patikėti, tačiau auginant savo poreikį po porą procentų į metus, visos Saulės energijos mums prireiktų jau 3600 metais! Kitaip tariant, mažiau nei už dvejų tūkstančių metų. Neblogas apetitas? Sumažindami augimą iki procento per metus, mes vis tiek neišvengiamai pasiektume antro tipo civilizacijos statusą, tik tai įvyktų 5000 metais.

Mūsų poreikiams patenkinti 2350 metais užtektų tik 2 kg medžiagos per sekundę, kurią paverstume energija. Tai žinomos Einšteino lygties E = mc^2 išvada, tačiau mums prireiktų ne tik medžiagos, bet ir antimedžiagos, kas net ateityje gali kelti problemų. Alternatyvus sprendimas būtų termobranduolinė reakcija, kuomet iš vandenilio pasigamina helis. Neįtikėtina, tačiau vos 280 kg vandenilio per sekundę užtikrintų tokios išsivysčiusios civilizacijos poreikius. Per metus mums reiktų sudeginti tik 8,9 gigatonas vandenilio, kurį gautume iš vandens! Kubiniame kilometre vandens yra net 100 gigatonų vandenilio, o mūsų planetos vandenynuose iš viso yra 1,3 x 109 kubinių kilometrų vandens. Kitaip tariant, branduolinės energetikos potencialas mūsų planetoje viršija Saulės energetikos potencialą milijardus kartų.

Nežiūrint į milžinišką vandens kiekį mūsų planetoje, ši neaprėpiama energija yra niekas palyginus su dar įspūdingesne Saulės galia. Antro tipo civilizacija rastų naudingo kuro ir kitose jų planetų sistemos vietose, bet tai būtų gerokai mažiau už žvaigždės resursus. Tokių protingų būtybių vietoje jūs greičiausiai bandysite surinkti kuo įmanoma daugiau savo žvaigždės skleidžiamos energijos ir pastatysite milžinišką (sferinės formos) Saulės jėgainę, kurios centre būtų jų šviesulys ir energijos šaltinis. Apie tokio tipo jėgainę pirmą kartą parašė fizikas Freemanas Dysonas, tad tokia „elektrinė“ vadinasi jo garbei Daisono sfera. Šiuo metu egzistuoja įvairiausių jos modifikacijų koncepcijos: Daisono žiedas, spiečius, burbulas, tinklas ir kiautas. Tiesa, reikia pastebėti, kad dabartinių technologijų sąlygomis Daisono sferai kyla rimtų inžinierinių problemų.

Antro tipo civilizacija turėtų pakankamai žinių ir energijos ambicingiems projektams: pradedant žvaigždžių inžinerija, baigiant milžiniškais lazeriais stumiamais kosminiais laivais. Tokioms išsivysčiusioms būtybėms dideliais kiekiais būtų prieinama antimedžiaga, jos galėtų panaudoti planetų, palydovų, asteroidų ir kometų medžiagą milžiniškų struktūrų statybai. Vienintelė riba šiai kultūrai būtų… jų saulė. Bet neilgam. Antro tipo civilizacija lėtai pajudėtų Kardaševo skalėje link trečio tipo civilizacijos – žvaigždė po žvaigždės virstų vis nauju energijos šaltiniu, kol ateivių civilizacija neužvaldytų visos galaktikos energijos išteklių ir netaptų aukščiausio lygio technologine kultūra.

Dabartinės astronomijos žiniomis, mus supančioje Visatoje nėra pastebėta jokių III tipo civilizacijų pėdsakų. Tai neturėtų stebinti – mažoms protingoms būtybėms pavergti visos Galaktikos energiją prireiktų šimtų tūkstančių – jei ne milijonų – metų. O kaip su II tipo civilizacijomis? Kaip mes matėme, tapti I tipo civilizacija mums prireiks ne tiek ir daug laiko (su sąlyga, jog mes nesusinaikinsime pasaulinio karo metu). Net iki II tipo civilizacijoms mums ne tiek jau daug ir trūksta – kelių tūkstančių metų taikos ir vystymosi.

Mūsų besivystančią planetą būtų lengva pastebėti, nes nei Daisono žiedas, nei Daisono tinklas pilnai Saulės nepaslėptų ir mus stebintys ateiviai pamatytų, kad megajėgainei besisukant aplink mūsų Saulę, jos skaistis keičiasi pagal keistą tvarką.

Tipiškos „Kepler“ palydovo stebimos žvaigždės skaisčio pokyčio kreivės.

Kai aplink žvaigždę sukasi apvalios planetos, bendras žvaigždės skaistis krenta procento dalimis, kai planetai slenkant per žvaigždės diską. Taip astronomai gali sužinoti, kiek trunka planetos metai, o stebėdami tolimos žvaigždės šviesą perėjusią pro planetos atmosferą, jie gali pasakyti ir atmosferos sudėtį. Būtent taip NASA astronomai ieško planetų „Kepler“ projekte. Tačiau kaip atrodys žvaigždės skaistis, jei aplink ją sukasi Daisono žiedas, arba Daisono tinklas?
Keisti žvaigždės KIC 8462852 skaisčio pokyčiai.

Kažką panašaus į aplink žvaigždę besisukančią Daisono struktūrą galimai ir atrado NASA specialistai stebėdami žvaigždę KIC 8462852, esančią nuo mūsų už 1400 šviesmečių. Mokslininkai pastebėjo signalus būdingus per žvaigždės diską judančioms planetoms, tačiau tuo pačiu 1520-ąją stebėjimų dieną žvaigždės skaistis netikėtai krito net 20 proc., o po to staiga atsistatė. Kritimas pasikartojo po 20 dienų, tačiau šįkart jis siekė vos kelis procentus. Dar vieną analogiškas skaisčio kritimas pastebėtas dar po 25 dienų. Šį kartą jis siekė apie 9 procentus! Atsižvelgus į tai, kad dėl per diską praskriejusios planetos matomi pokyčiai gerokai mažesni, tai reikštų, kad kažkokia struktūra, tūkstančius kartų didesnė už planetą buvo trumpam blokavusi tolimą žvaigždę. Kas tai? Daisono žiedas? Daisono tinklas?

Gravitacinis patamsėjimas. Žvaigždė taip greitai sukasi, jog ties poliais ji yra labiau suspausta ir skaistesnė nei ties pusiauju.

O gal mes visgi galime paaiškinti tai kažkokiomis natūraliomis priežastimis? Didžioji dalis mano matytų paaiškinimų skamba neįtikinamai – kometos, asteroidai, planetinio susidūrimo padariniai. Tačiau viena hipotezė man pasirodė kiek arčiau realybės. Tai – hipotezė apie žvaigždę, kuri taip greitai sukasi apie savo ašį, jog ties pusiauju yra mažiau suspausta nei ties savo poliais. Mažesnė trauka reiškia mažesnę temperatūrą ir mažesnį skaistį. Tai yra vadinama gravitaciniu patamsėjimu.
Planetos tranzitas per gravitaciškai patamsėjusios žvaigždės diską.
Paklauskime savęs, kaip keisis tokios žvaigždės skaistis, jei aplink ją sukasi planetos, o pačios žvaigždės sukimosi ašis nesutampa su mūsų planetos sukimosi ašimi? Mūsų laimei, daug galvoti nereikia, nes už mus 2013 metais „suspėjo“ pagalvoti astronomų komanda iš Aidaho universiteto. Kai skirtingų matmenų planetos kerta nevienalyčio skaisčio žvaigždę, pastebimi intensyvumo pokyčiai gana panašiūs į tuos, kurios matė „Kepler“ teleskopas! Kai planeta pereina vien tik per tamsesnę žvaigždės disko dalį, skaistis pakinta ne tiek ir daug, kuomet pereina vien tik per šviesesnę disko dalį, skaistis pokyčiai ryškesni. Tačiau įdomiausi pasikeitimai stebimi tada, kai planeta tranzito metu kerta abi dalis. Tuomet astronomai mato asimetriškas ir neatsikartojančias kreives.
Žvaigždžių sistemų PTFO 8-8695 ir KIC 8462852 šviesos kreivių palyginimas.

Šį įtarimą patvirtina kitos žvaigždžių sistemos stebėjimai. Sistema PTFO 8-8695 turi gravitaciškai patamsėjusią žvaigždę, o planetos joje juda nesinchroninėmis orbitomis. Palyginę šios žvaigždžių sistemos skaisčio kreives su mūsų tiriamojo „pirštų atspaudais“, lengvai pastebime stulbinančius panašumus.

Ką gi tai reiškia? Byla Nr. KIC 8462852 baigta? Kosminė intriga dingo? Kas gi tai? Daisono struktūra ir II tipo ateivių civilizacija? Ar dar vienas unikalus astronominių reiškinių įvairovės pavyzdys? Kosminiai detektyvai surinko visus įrodymus, o galaktiniai prokurorai suformulavo kaltinimus. Tegu sprendžia skaitytojų teismas.