Kanados mokslininkas Martinas Hockingas nustatė, jog popieriniam puodeliui pagaminti reikia lygiai tiek pat naftos arba dujų kiek ir polistiroliniam, be to, sunaudojama mediena.
Popieriniam puodeliui pagaminti reikia 10 kartų daugiau vandens garų, 14-20 kartų daugiau elektros ir dvigubai daugiau vandens aušinimui. O kadangi popieriniam puodeliui pagaminti reikia daugiau žaliavų ir energijos, jis kainuoja 2,5 karto daugiau nei plastmasinis (polistirolinis) analogas.
Tikrasis medžiagos kiekis polistirolo puodeliuose yra gan mažas - didžiąją dalį jo tūrio sudaro paprasčiausias oras. Be to, jį lengvai galima suslėgti (kad atliekos užimtų mažiau vietos) ir perdirbti.
Argumentai UŽ popierių:
savaime yrantis;
pagamintas iš atsinaujinančių šaltinių.
Argumentai PRIEŠ polistirolą:
pagamintas iš neatsinaujinančių resursų - naftos produktų; išlieka nesuiręs labai ilgą laiką.
Argumentai PRIEŠ popierių:
dauguma atliekų užkasamos sąvartynuose, kur medžiagos irimas gerokai sulėtėja;
popieriaus gamyba nėra "draugiška" aplinkai, be to, jam gaminti būtina mediena.
Argumentai UŽ polistirolą:
nesudėtingai perdirbamas (nors perdirbimo ir rūšiavimo pramonė nėra išplėtota); pigesnis;
gamyba daugeliu atvejų mažiau žalinga aplinkai;
suirimo sparta nėra esminė sąvartynų problema, be to, tai nebūtų aktualu išplėtojus perdirbimą.
Mokslininko J. Ellioto teigimu, filosofiniu požiūriu šis klausimas yra analogiškas klausimui "kas geriau - vienkartinės ar plaunamos kūdikių kelnaitės?". Tikroji problema su polistirolu yra ta, kad jo atliekos nesurenkamos į atliekas rūšiuojančius sąvartynus, o vietoj to didžiuliais kiekiais vartotojų išmetamos į aplinką. Gamtoje popierius suyra greičiau, tačiau greitesnis suirimas padeda šalinti tik žmogaus elgesio pasekmes.
